Resonantia est veritas
Kviečiu tave - pažink save
Kai skaitysi, kvėpuok ir neklausyk kritinių minčių. Nersime giliai. Povandeninis pasaulis slepia daug paslapčių, spalvų. Kuo giliau, tuo daugiau relikvijų iš nuskendusių kadais nešiuolaikinių, bet didingų laivų. Klausyk širdies. Jausk ar atliepia tave balsas viduje, kuris pavirto vaiduokliu praeityje.
Atsiverčiau savo užrašus. Užrašus, kuriuose yra pratimai, praktikos, principai, visos prakaituotos tikros praktikos, ne teorija - laisvės, savirealizacijos, tiesos principai, įrankiai savęs pažinimo, principai know-how.
Puslapius apie savivertę... Sukilo energija gal pasidalinti šaknimi - kas paslėpė žmogaus savivertę? Gal kosminės jėgos (hahaha), gal ateiviai tyliai veikia (hahaha), o gal galima viską protu paaiškinti, nes kas protingųjų sugalvota, paaiškinama protu.
Suabejau, užverčiau užrašus... Bet papuolė ši daina. Dėkingumas Egidijui. Vėl atsiverčiau ir nusprendžiau sutvarkyti juos nuosekliai. Emociniai žodžiai, pavyzdžiai ir eilutė po eilutės atsiskleis protinga ir gudri puzlė, kuri pabaigoje atsivers savo pilnu piešiniu .
2025.10.27
V3 (nebaigta)
Absurdiškas pavadinimas kviečiantis sulaužyti protą.
Arba Emocinis Visatos Intelektas
Ak. Vos nepamiršau pasakyti šios kelionės pradžioje. Jei nenori pamesti proto - prisek jam saugos diržą.
Gyvenimą paskyriau alcheminėms kelionėms ir savęs tyrinėjimui. Šis paskyrimas nebuvo kaip pasirinkimas, kaip sprendimas paauglystėje ar kuriame kitame šio gyvenimo ir amžiaus laikotarpyje. Ne. Jis manyje įrašytas. Tam būti mano gyvenime pastangų nereikia. Tai vyksta natūraliai. Aš ir mano gyvenimas - tyrinėjimo objektas. Šis tyrinėjimas mano gyvenime - tai lyg forma, kuri buvo aiški nuo gimimo. Lyg įžengiau čia žinodamas kas laukia. Esu apdovanotas gyliu – todėl automatiškai po jį nardžiau.
Gyvenime patyriau šimtus situacijų, kai kiti žinojo, kas aš ir koks esu. Kai kiti žinojo, ką darau ir kaip darau. Kai kiti žinojo, kas man pavyks, o kas – ne. Kai kiti žinojo, ką aš turiu daryti ir ko neturiu daryti.
Paradokso užtaisas - žmogus taip gerai žino tave, kad šiene kaip adatą rastų, o savęs – net veidrodyje nepastebi.
Ir čia dar menkniekis. Labiau stulbina tai, kad kiti sukūrė savo realybę su mano asmeniu. Ir kai klausau jų iš atstumo, imu girdėti taip, lyg trumpam būčiau įsėdęs į Holivudo kino salės kėdę – ir stebėti save paraleliniame pasaulyje.
2025.10.24
Ego atspindi žmoguje susikaupusias negatyvias energijas.
Egoistiniai veiksmai parodo, kiek negatyvumo yra žmoguje. Ego nėra blogis pats savaime – tai veidrodis, parodantis, kiek žmoguje dar yra neišvalytos, nesubalansuotos energijos. Ego nėra atsitiktinumas – tai sąmonės struktūra, susiformavusi iš visų neintegruotų energijų: baimių, troškimų, kontrolės poreikio, gėdos, kaltės ir skausmo. Kiekvieną kartą, kai žmogus reaguoja iš atskirties jausmo („aš prieš pasaulį“, „aš geresnis“, „aš mažesnis“), ego aktyvuojasi. Taigi ego yra tarsi užšalusi energija, kuri nori būti transformuota į šviesą, o ne sunaikinta.
2025.10.18
Seniai, dar prieš laiką, gimė žmogus, vardu Pirmasis. Jis atėjo į pasaulį pilnas šviesos, bet vos tik atvėrė akis, Pasaulis įdėjo jam protą – kad apsaugotų, kad suprastų, kad tilptų.
Protas augo greitai. Jis mokė Pirmąjį skaityti ženklus, matyti pavojus, rinkti patvirtinimus. Jis buvo tikras:
– Be manęs tu pražūsi. Be manęs niekas tavęs nepriims.
Ir Pirmasis pakluso.
Bet Protas turėjo vieną silpnybę – jis tikėjo tik tuo, ką gali paaiškinti. Ir todėl viską, ko nesuprato, vadino „nesąmone“, „grėsme“ ar „kvailyste“. Jis sakė:
– Kai sistema tavęs nepriima, vadinasi, turi dar labiau stengtis pritapti.
Tačiau Siela tyliai gyveno jame. Ji buvo ne žodžių, o tylos kalba kalbanti, ne teorijų, o pojūčio šviesa, ne įrodymų, o atpažinimo dvelksmas. Ji neskubėjo. Ji laukė. Laukė kol Protas pavargs, kol Pirmasis ims abejoti.
2025.10.14
Kai buvom maži, augom, sąmonėjom – ir kelnes dėti nebijojom.
Dabar galiu pasakyti: kiekvieną kartą, kai dariau sprendimus, kurie man kelė baimę, viduje apimdavo jausmas – lyg su drebuliu, dėčiau į kelnes.
Ne iš silpnumo, o iš drąsos eiti ten, kur baisu.
O pripratus - pasidaro nebaisu ir kinkos nedreba. Tai ženklas - apgaulinga proto baimė nugalėta.
Protas visada drebina pamatus tada, kai į jo ribotas erdves norime įsileisti svečius, nors ir mums nuolankiai tarnaujančius siekiant tvirtai žengti sielos keliu bei gyventi atvira širdimi.
Ketinimas, tai kodėl darote tai ką darote. Ketinimas - energija ir prasmė, siekis. Tikslas - tai tas siekis, kurio siekiate vedami ketinimo.
Lietuvių kalboje trūksta žodyne šimtų žodžių.
Žmogus gautų sąmoningumo inercijos net iš platesnio žodyno. Kaip ir čia.
Vienas žodis reikštų tikslą kylantį iš proto. Kitas žodis - tikslą kylantį iš sielos.
Gyvenimo prasmė, laimė ir džiaugsmas – tai sekti viduje kylantį impulsą. Sekti intuiciją. Ji dažnai būna užslopinta ir nutildyta triukšmu. Tai kelias, kai neparduodi savo sielos nuo prekystalio. Tai kelias, kai esi atviras sau ir esi atviras gyvenimui. Kai atveri save pasauliui, pasaulis atspindi tavo atvirumą tau atgal savo gausa.
2025.10.10
Be meilės sau visos kalbos apie meilę kitiems dažnai tampa slaptu poreikiu pritarimui, dėmesiui, priklausomybei. Tai atrodo kaip meilė, bet realiai gali būti tik iliuzija, savęs apgaulė ar bandymas kompensuoti vidinį trūkumą.
Ir jeigu žmogus sako „Aš nemoku savęs mylėti“, tai reiškia, kad jis veikia ne iš bendrystės, o iš vampyrizmo, manipuliacijos, EGO, psichologinių kompensacijų.
2025.10.06
Oi ne, ne iš mamos ir tėčio tiesiogiai, jau nebe. Bet – patvirtinimo ieškojimas santykiuose su visais žmonėmis, kuriuos sutinki savo kasdienybėje. Ir tu to net nepastebi – tai vyksta ir nejauti, kad dar subtiliai esi vaikystėje. Tu užaugai, suaugai, bet tavo refleksai subtiliai dirba, tęsia tai, ką išmokai kai dar buvai vaikas.
Vaikystėje tėvai tau nuolat turėjo smulkių prašymų: paduoti distancinį pultelį, atnešti ką nors iš virtuvės ir taip toliau. Tu – vaikas – jauteisi supratingas, draugiškas ir mielas, ypač kai tėvai vaizduodavosi pavargę, įkritę į savo fotelius prieš TV. Ir tu nuolat vėl ir vėl paduodavai, tu pasitarnaudavai. O tada tave pagerbdavo: pagirdavo, pabučiuodavo, pakibindavo, apkabindavo, o gal net priimdavo ant kelių. Pavlovo signalas tave sugavo. O kai tėvai atvažiuodavo pas senelius, pas kuriuos tu leidai laiką, tavo senėlė sakydavo tavo tėvams, koks tu geras vaikas. Koks paslaugus, padedantis, paprašau suranda akinius, siūlus, adatą. Tau už tokį elgesį (elgesio modelį) senelė net raguolį iškepa.
2025.10.02
Pirmas – iš kitų energijos.
Tai gyvenimas, kuriame viskas paremta subtiliu dėmesio gavimu, dėmesio ieškojimu. Ir blogiausia – kad to nesupranti, nematai. Be dėmesio sunku judėti. Visi veiksmai pakibę ant šio buvimo – darbe, šeimoje, draugystėse ir taip toliau. Atrodo, kad gyveni, bet iš tiesų nuolat užkemši savo akimirkas šiuo filtru.
Skauda yra pripažinti tai. Priimti, kad nebuvo blogi tie, kurie nedalyvavo tavo žaidime. Skauda labai, beprotiškai sunku yra priimti praeitį, kai supranti ir pripažįsti, kad N metų gyvenai taip. Nes tai sunku – N metų yra didelis svoris, kuris skamba kaip „išvaistytas gyvenimas“. Sunku nulaužti EGO, pasakyti sau ir kitiems "buvau neteisus ilgai ir labai". Ir tai ne mokslinė fantastika – tai tiesa iš analitinės psichologijos.
2025.09.16
Mažas vaikas prieina prie mamos ar tėčio, dėdės ar tetos, senelės ar senelio. Jis sako: „Ar matai, ar tikrai matai?“
Jis vėl rodo tą patį, jis vėl pasakoja tas pačias savo istorijas ir savo kasdienybės akimirkas. Jis vėl sako: „Ar matai, ar tikrai matai?“
Vaikas prieina, o tu sakai: „Taip, girdžiu, aha, ok, matau.“ Bet tu neatsisuki. O gal atsisuki, bet neatliepi – tas netikras žvilgsnis, kai vaikas pamato, kad jame atsispindi ne jis.
2025.09.05
Bet koks veiksmas, bet koks!, kurį tu darai savo kasdienybėje, savo gyvenime – kai gyveni apsuptas gyvybės, kitų žmonių, kai esi veikiamas žmonių – net ir būdamas vienas – jauti mintis ir energijas, kurios surišo tave su kitais.
Bet koks veiksmas, kurį tu darai – yra dėl kitų.
Tu gali galvoti, kad darai dėl savęs. Bet giliai viduje, pasąmonėje – tu darai dėl kitų.
2025.08.31
Žmonės ne visada į darbą eina dirbti. Jie ateina gyventi savo psichologines dramas. Darbo vieta tampa scena, kurioje nuolat sukasi vaidmenys. Dažniausiai atpažįstamas trikampis – Auka, Budelis, Gelbėtojas.
Tačiau tai tik pats ryškiausias paviršius. Už jo slypi daug platesnė galerija rolių, kurių žmogus net nesuvokia, bet kurios formuoja jo santykį su darbu, komanda, aplinka, gyvenimu ir pačiu savimi. Tai nerašyta teatro pjesė, kurios režisierius – nesąmoningas vidinis pasaulis. Ir ši pjesė tokia pažįstama, kad be jos žmogui darbas dažnai tampa tuščias, beprasmis, netgi nepakeliamas.
2025.08.28
Kai kurie žmonės į santykius ateina ne tam, kad dalintųsi, o tam, kad gautų. Jie ieško užpildymo. Dėmesio. Ieško prasmės kitame. Ieško naudos. Ieško saugumo, kurio niekada negavo vaikystėje. Jie nori, kad kitas būtų ramybe, buvimu, besąlygiška meile, švelnumu, kuriam nieko nereikia atgal.
Ir baisiausia tai, kad jie to net nesupranta. Sąmoningai nesuvokia. Nors tai alkio išraiška, priklausomybės forma, paslėpta po gražiais žodžiais. Ir tuomet ryšys tampa sandoriu – tylia sutartimi:
„Aš tau duosiu tai, ko nori, o tu – užpildyk mano tuštumą.“
„Aš būsiu geras, jei tu manęs neatstumsi.“
2025.08.26
Žmonės pamato gražias asmeninio tobulėjimo reklamas, susižavi charizmatišku pranešėju, tobulai nugludinta svetaine ar giliais, nublizgintais sakiniais. Nueina į mokymus, perskaito vieną kitą knygą.
Trumpam užplūsta entuziazmas – atrodo, štai, dabar jau viskas kitaip. Tačiau praeina kelios savaitės... ir jie vėl ten pat. Ieško dar vienų mokymų, dar vienos knygos, dar vieno atsakymo. O gal net ir nebeieško – juk jau žino, jau suprato, jau ruošiasi imtis veiksmų.
Taip susikuria užburtas ratas, kuriame žmogus jaučiasi tarsi keičiasi, bet iš tikrųjų – gyvena tik pokyčio iliuzijoje.
2025.08.01
Pagal 2025 metų GALLUP ataskaitą Lietuvoje tik 19 procentų darbuotojų yra įsitraukę į darbą. Analizuojant praėjusių senesnių metų GALLUP duomenis gerų naujienų skaičiai nerodo ir yra panašūs.
Kaip atrodo neįsitraukęs darbuotojas?
Neįsitraukęs darbuotojas nėra tiesiog tingus ar blogas – jis yra atsijungęs nuo savęs. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo, kad dirba savo darbą, bet iš tikrųjų daro tik tai, kas būtina.
2025.07.29
1 dalis, perspektyva, gylis, kampas ar kaip tu nori, kad tai skambėtų... iš 5...
O jei tu ieškai Prasmės, rašyk, nes jos ieškant tik
perskaityti žodžius neužtenka.
Atstumas tarp žodžių perskaitymo ir energijos įkūnijimo yra didokas (gali trukti 10 metų ir daugiau)... Todėl ieškantiems šis tekstas yra kvietimas.
Kai žmogus nesuranda tikros prasmės – jis ją susikuria. Dirbtinai. Ne todėl, kad tai būtų jo sielos kelias, bet todėl, kad tyla – per garsi, o nežinomybė – per baugi. Jos nėra tik nejaukios. Tyla ir nežinomybė – tai nežemiškai baisios erdvės. Jos drasko iliuzijas. Jos neturi už ko laikytis. Jos atplėšia žmogų nuo to, ką jis įsikibo, ir numeta į neapibrėžtą būties platybę, kur nebeaišku, kas tu esi. Ten nelieka nei kaukių, nei apsaugų. Tik tu – ir tai, nuo ko visą gyvenimą bėgai.
Todėl žmogus įprasmina savo kasdienybę per: užduotis, sąrašus, planus. Ne per meilę sau, bet per buvimą patogiu kitam.
Šiame straipsnyje yra žinutė kaip tai kas įkūnyta perduodama kitam
2025.07.28
Tyrimai rodo, kad žmonės labiausiai linkę keistis:
#1. Krizės metu kai pokyčio ciklas prasideda dažniausiai ne iš įkvėpimo, o iš disbalanso ar krizės, kai dabartinis modelis nebeveikia.
Kai žmogus:
Praranda kontrolę (netenka darbo, santykių, sveikatos).
Patiria egzistencinį sukrėtimą (mirtis, liga, prasmės klausimas).
Yra pereinamuoju gyvenimo etapu (skyrybos, senėjimas, vaiko gimimas, išėjimas į pensiją).
2025.07.26
bet jau nuo mažens mus moko:
kaip elgtis, kad būtume verti;
ką sakyti, kad būtume priimti;
ką slėpti, kad išliktume.
Ir tik vėliau, tyliai ar per skausmą, suvokiame: pasaulis, kuriame gyvename, dažnai nėra tikras – jis tik gerai suvaidintas.
2025.07.25
Na net negalvoja. Daugelis to net nežino – nes žmogus paslepia save kasdienybės triukšme.
Užgožia, užslopina, užkalba...
Daugelis bijo būti atviri.
Bijo parodyti savo kūrybiškumą.
Bijo ištarti tai, kas gyva viduje – net jei tai tėra paprastas „aš taip jaučiu“.
2025.07.23