Resonantia est veritas
Kviečiu tave - pažink save
Yra du būdai gyventi savo kasdienybę
Pirmas – iš kitų energijos.
Tai gyvenimas, kuriame viskas paremta subtiliu dėmesio gavimu, dėmesio ieškojimu. Ir blogiausia – kad to nesupranti, nematai. Be dėmesio sunku judėti. Visi veiksmai pakibę ant šio buvimo – darbe, šeimoje, draugystėse ir taip toliau. Atrodo, kad gyveni, bet iš tiesų nuolat užkemši savo akimirkas šiuo filtru.Skauda yra pripažinti tai. Priimti, kad nebuvo blogi tie, kurie nedalyvavo tavo žaidime. Skauda labai, beprotiškai sunku yra priimti praeitį, kai supranti ir pripažįsti, kad N metų gyvenai taip. Nes tai sunku – N metų yra didelis svoris, kuris skamba kaip „išvaistytas gyvenimas“. Sunku nulaužti EGO, pasakyti sau ir kitiems "buvau neteisus ilgai ir labai". Ir tai ne mokslinė fantastika – tai tiesa iš analitinės psichologijos.
PS. dažnai tai, dažnai čia slypi tavo gyvenimo, tavo sielos pamoka - augimas į didesnį sąmoningumą. Tu atėjai padaryti tai. Tapti didesniu žmogumi, gilesne sąmone. Toks buvo tavo ketinimas. Sąmonė gyva iš energijos, tekančios iš ketinimo augti. Kitaip ji užgestų, taptų nenaudinga augančios visatos dalimi.
Antras – iš savo energijos.
Tai gyvenimas, kai pats gaminiesi energiją ir ją naudoji savo norams pildyti – tiems, kurie kyla iš giliausių širdies troškimų. Tu rūpiniesi miego kokybe, mityba, sportuoji, medituoji, atlieki kvėpavimo pratimus, užsiimi joga, eini į gamtą vienas be ausinukų, tu tyrinėji save ir darai kitus veiksmus, kurie subtiliai maitina tave energija, kurią pats sukuri.
Tada atrandi vienokius ar kitokius pomėgius, tu tyrinėji pasaulį, tu keliauji ten, kur kviečia vidus, o ne ten, kur „reklama“ slapta pradirbo. Tada jau energija juda ratu, nes tu jau rūpiniesi savimi, vedamas tų slaptų norų. Tada tu semiesi energijos ne tik iš veiksmų išorėje, bet iš vidaus kvietimo. Bet tam, kad atrasti energiją viduje, turi pradėti nuo energijos tekančios išorėje, kurią kuri pats.
Anksčiau tu neturėjai energijos – persivalgydavai, neturėjai motyvacijos domėtis savimi, sveikata. Bet staiga atsiranda mažos liepsnelės. Staiga tu randi laiko savo tylai, nes joje peržiūri savo vidinius kvietimus. Staiga tu pradedi sveikai maitintis. Staiga pradedi lengvai sakyti „ne“. Staiga tu tikrai atpažįsti savo gyvenimo prioritetus ir tau nerūpi kliūtys juos deklaruojant.
Tu nustoji sakyti, kad tavo gyvenimo tikslas vaikai, namas, profesinė sėkmė. Tu pats tampi prioritetu sau.
Energija atsiranda, kai pripažįsti ir išjauti jausmus, o ne slopini. Slopinimas = energijos nutekėjimas. Priėmimas = energijos sugrįžimas.
Ir per tikrą buvimą tu užkreti laime visus, kurie šalia tavęs. Tu visada esi veidrodžių ir mainų karalystėje. Ir visi tavo atspindžiai ir mainai sukasi tame ką darai, o ne ką sakai. Realybė kuriasi iš tiesos, kurią slepi net nuo savęs. Deja taip yra. Tu gali sakyti ir meluoti sau, bet tavo veiksmai nemeluoja niekada. Tu visada buvai virusas - energija. Tik klausimas kuo tu užkreti kitus - ką vibruoji.
Abiem atvejais gali atrodyti sėkmingas ir didelis.
Tačiau yra esminis skirtumas:
Pirmuoju atveju tavo sėkmė yra tarsi dėmesio magnetas: tu gauni dėmesio, bet tavo sėkmė tampa tik priemone tą dėmesį išlaikyti.
Antruoju atveju tavo vidus, tavo tikrieji norai ir troškimai tampa tavo gyvenimo objektai, kryptis ir šaltinis.
Pirmu atveju tu esi priklausomas. Antru atveju – laisvas.
Jeigu vaikystėje meilė ir dėmesys buvo sąlyginiai, o skaudi ir nemaloni tiesa, kad taip ir buvo daugumai („gausi dėmesio tik tada, kai esi geras, gražus, pasieki rezultatus“), žmogus išmoksta manyti, kad energija ateina tik iš išorės.
Pamenam Pavlovo šuns eksperimentą.
Mes patys nesuvokiam to nė mažiausio trupinėlio, bet vis tiek pradedame filtruoti tokius subtilius signalus, kurie mus tiesiog "paniškai" traukia.
Taip veikia ištreniruotas protas – jis nuolat ieško ir aptinka tuos signalus, kad ir kokie jie tylūs ar tolimi būtų. Bet jie rodo, kad ten yra mūsų „maistas“.
O tas „maistas“ – tai dėmesys. Iš jo mes ir pasisotinam savo kasdienybės užpildymui.
Ir, nenorėsi tuo patikėti: 85 procentai visuomenės "vadovaujasi" vienaip ar kitaip pasireiškiančia maža saviverte. Na, dar galima pasilepinti mintimi, kad tame tarpe yra ir trapi aukšta savivertė.
Ir tai reiškia, kad visa visuomenės sistema pastatyta ant šio pamato. Tu gali tai neigti, ignoruoti. Bet pats pamatas – na gerai, egregoras – pats iš savęs tai žino. Ir to užtenka, kad jis egzistuotų.
Todėl tai yra papildoma priežastis, kodėl tau sunku pradirbti savo savivertę – nes visa išorė tave traukia atgal į sistemą, atgal į matricą.
Bet tai kartu yra ir papildoma motyvacija tapti Neo.
Idėja tokia, kad apžvelgus patikimus šaltinius ir tyrimus, galima iš dalies patvirtinti teiginį, kad ~85% žmonių susiduria su savivertės problemomis – nors galbūt ne visuose tyrimuose pasirodo būtent toks skaičius, akivaizdu, jog labai didelė dalis visuomenės patiria nepasitikėjimą savimi ar menkos savivertės epizodus
Ne ego, ne kompensacija, ne „noriu naujo statuso, noriu būti matomas, noriu įrodyti“. Šitie dažnai kyla ne iš širdies, o iš vaikystės žaizdų „kai pasieksiu – mane mylės“. Jie gali duoti trumpalaikę euforiją, bet sąmoningumo nelabai augina — nes tu tik stiprini tą pačią programą.
Bet gilieji širdies troškimai (sielos kvietimas). „Noriu kurti, nes tai mano prigimtis“, „noriu gyventi laisvai, pagal savo vidinę tiesą“, „tai tiesiog traukia“ — tyliai, garsiai, subtiliai, visaip. Esmė – pasirenkama neignoruoti tų vidinių signalų, kurie dažnai būna vos girdimi. O ego triukšmas ir išorės triukšmas juos dažnai nustelbia.
Kai žmogus ima pildyti būtent vidinius— tada vyksta didžiausias sąmoningumo augimas. Kodėl? Nes jis turi drąsos nebevaidinti pagal seną programą, o pasirodyti tikras, pažeidžiamas, net jei tai kertasi su tuo, ko iš tavęs tikisi visuomenė ar ego.
Didžiausias šuolis įvyksta tada, kai nebeaukoji savęs dėl „ką pagalvos kiti“, o pradedi pildyti savo tikruosius troškimus — nes tada tu tampi autentiškas. O vidinė motyvacija visada yra galingiausia — daug galingesnė už išorinę.
Žmogaus sąmoningumas, sąmonė auga labiausiai, kai pildomi patys gryniausi vidiniai troškimai
Būti protingu – pigiai sakant, mokėti suskaičiuoti „du kart du lygu keturi“ – dar nereiškia būti sąmoningu.
Sąmoningumas – tai gebėjimas atskirti paslėptus savo elgesio motyvus, kurie kyla iš baimės ar vidinio skausmo. Tai gebėjimas pripažinti garsiai ne tik gražias akimirkas, bet ir skaudžias vaikystės patirtis, ar net tai, kas niekada nebuvo gauta – meilė, dėmesys, švelnumas.
Kai tu sugebi tai identifikuoti ir priimti ramiai, be gėdos ar slėpimo, tu tampi sąmoningas. Tada tai tavęs nebevaldo – tu esi laisvas nuo to.
Tačiau dauguma žmonių pasirenka kaukes. Socialiniuose tinkluose visi demonstruoja, kokie jie pūkuoti ir tobuli. Bet tai dažnai tėra vidinio vaiko slėpimas po kiaulės oda – bandymas paslėpti vidinį skausmą po gražia išore.
Protingumas – tai mokėjimas funkcionuoti pagal išorines taisykles.
Sąmoningumas – tai gebėjimas matyti savo vidų, iškelti į šviesą ir priimti net tai, kas nepatogu ar skaudu.
Vien tik daugiau proto nereiškia daugiau sąmoningumo – nes protas gali veikti mechaniškai, pagal senas programas. Jei nepastebime savo emocijų ir jausmų, jos valdo mus automatiškai.
Sąmonė nėra nei protas, nei emocijos. Ji yra gebėjimas matyti tiek mintis, tiek jausmus.
Sąmoningumas atsiranda tada, kai aš matau:
„Aš dabar jaučiu baimę“ (bet nesu pati baimė).
„Mano protas dabar kuria scenarijų, kad manęs nemylės“ (bet nesu tas scenarijus).
Protas auga, o emocinės programos išlieka vaikiškos. Suaugęs žmogus turi daugiau proto, daugiau patirties, daugiau galimybių logiškai mąstyti.
Gyvenime daug dėmesio skiriama protui – mokykloje, studijose, darbe. Emociniams modeliams, kurie susiformuoja anksti (iki maždaug 7–10 metų) ir lieka giliai pasąmonėje, dėmesio beveik neskiriama.
Protas sako: „Aš jau suaugęs, aš turiu vertę“, o pasąmoninis įrašas tyliai kartoja: „Vertę turiu tik tada, kai įrodau“. Ir šis įrašas veikia greičiau nei protas. Protas net nėra viršininkas – jis tik įrankis. Mes dažnai manome, kad protas kontroliuoja gyvenimą. Bet realybėje protas dažnai tik racionalizuoja tai, ką jau nulėmė emocinės programos. Kitaip tariant, protas tampa advokatu vaikystės įrašams, o ne jų šeimininku.
Protas gali išmokti naudotis technologijomis, kurti verslą, keliauti po pasaulį – bet viduje emocinė sistema vis dar ieško tų pačių „sausainių“ kaip vaikystėje: meilės, saugumo, pritarimo. Galima sakyti paprastai: suaugęs žmogus – tai vaikas suaugusiojo kostiumu. Protas tarsi šarvas, bet viduje dažnai tebėra mažas vaikas su savo ankstyvais įrašais.
Paradoksas
Suaugusio vaidmuo sąmoningumo automatiškai nepadovanoja. Jis tik suteikia įrankius, potencialą tapti didesniu savo vidiniu matymu, realiai perprasti visas gyvenimo patirtis ir tapti sąmoningesniu, didesne, gilesne sąmone.
Sąmonė = pastovus stebėtojas, buvimas, gebėjimas suvokti. Ji yra ir vaikystėje, ir suaugus – gali būti tokia pati. Ji žiūri pro akis, girdi pro ausis, jaučia gyvenimą. Protas, psichika, neuronų tinklai = įrankiai, kaip sąmonė veikia fiziniam pasaulyje.
Jei programa sako: „meilę gausi tik kai esi geras“, – sąmonė mato pasaulį pro šitą filtrą.
Jei programa sako: „esi saugus tik kai kiti tave kontroliuoja“, – sąmonė jaučia nerimą, kai esi nepriklausomas.
Sąmonė – tarsi šviesa, o vaikystės patirtys – spalvotas stiklas. Šviesa pati nesikeičia, bet spalvos, pro kurias ji praeina, nuspalvina visą realybę. Todėl žmogus gali būti suaugęs, bet jei jis nepakeitė „stiklo“, jis vis dar gyvena pagal vaikystės spalvas.
Brandos kelias į dar didesnį sąmoningumą – tai pamatyti, kad aš nesu tas stiklas (programa), aš esu šviesa. Kai tai atpažįsti, gali sąmoningai keisti filtrus arba išvis pradėti gyventi iš šviesos esmės, o ne iš vaikystės automatizmo.