Resonantia est veritas
Kviečiu tave - pažink save
Kai net tavo tylėjimas – tai ne tu. Tai įvyksta, bet tu taip pripratai, kad to nepastebi.
Ir tikroji pilnatvė prasideda, kai tai suvoki.
Bet koks veiksmas, bet koks !, kurį tu darai savo kasdienybėje, savo gyvenime – kai gyveni apsuptas gyvybės, kitų žmonių, kai esi veikiamas žmonių – net ir būdamas vienas – jauti mintis ir energijas, kurios surišo tave su kitais.
Bet koks veiksmas, kurį tu darai – yra dėl kitų.
Tu gali galvoti, kad darai dėl savęs. Bet giliai viduje, pasąmonėje – tu darai dėl kitų.
Tu gali sakyti: „aš tik noriu ramybės“, „aš tik rūpinuosi savimi“, „aš tik ieškau savęs“. Bet net tame – kažkur giliai slypi ryšys su kitais: buvimas matomu, noras būti suprastam, senas ilgesys būti saugiu šalia kažko.
Kažin koks būtų pasakojimas, jeigu žmogus gyventų visiškai vienas Žemėje. Kas nutiktų žmogui?
Pradžia – didinga laisvė.
Iš pradžių jis jaustųsi kaip dievas. Visi miestai, gamta, jūra, kalnai – jo vieno. Jokio teisimo, jokių žvilgsnių. Laisvė. Pagaliau galima gyventi tik dėl savęs. Bet... kam visa tai, jei niekas nemato?
Žmogaus sąmonė natūraliai ieško veidrodžio, atspindžio kitame.
Tuštuma...
Po kelių mėnesių ar metų prasidėtų kalbėjimas su savimi, prasmės nykimas – kodėl kurti, jei nėra kam parodyti? Skausmingas ilgesys – net ne konkretaus žmogaus, bet buvimo matomu. Begalinis vienišumas.
Begalinis vienišumas.
Jis pradėtų sapnuoti kitus žmones. Gal net kurti jų balsus galvoje. Protas, likęs be išorinio santykio, susikuria jį iš vidaus.
Transformacija – susitikimas su savimi. Žlugimas. Arba pabudimas.
Po ilgos vienatvės gali įvykti dvi kryptys.
Žlugimas – žmogus gali palūžti, prarasti realybės pojūtį, nugrimzti į beprasmybę, gal net susinaikinti.
Pabudimas – jis gali atrasti, kad „kiti žmonės“ visada gyveno jame: kaip pasąmonės balsai, kaip kolektyvinė atmintis, kaip prisiminimai.
Pabudimo atveju žmogus suvokia: net vienas jis niekada nebuvo visiškai vienas. Kiti visada gyveno jo viduje – kaip prisiminimai, balsai, kaip pasąmonės kolektyvinis kraujas. Tada jis pradeda gyventi ne dėl kitų akivaizdumo, bet dėl gyvybės visumos. Kalbėtis su vėju, saule, upe – ir jausti, kad tai tikra.
Pabaiga – žmogus kaip veidrodis visatai.
Žmogus tampa žemės vaiku ir visatos veidrodžiu. Ne žmonės, o gyvūnai, augalai, dangus užima žmonių vietą. Gyvenimas – tai nuolatinis dialogas. Net paliktas vienas, žmogus negali pabėgti nuo santykio. Nes „kiti“ – tai ne tik žmonės. Tai pats gyvenimas.
Būtent dabar visuomenė plačiai ir giliai susiduria su vienišumo krize. Ir tai – ne tik emocinis vienišumas. Tai – egzistencinis vienišumas. Žmonės šiandien supami socialinių tinklų, bendradarbių, šeimų, net meilės santykių – vis tiek jaučiasi nematomi, neišgirsti, neatpažinti.
Kodėl? Nes trūksta ne žmonių – trūksta santykio. Tikro, gyvo, jausmingo, abipusio santykio, kuriame aš matau tave, o tu matai mane. Ne vaidmenį, ne įvaizdį, ne socialinę funkciją – bet tikrąjį tave.
Ir šito tuštumos jausmo nebeužpildo nei pažintys, nei projektai, nei net meilės deklaracijos.
Tik vidinė kelionė į tai, kas slepiasi po paviršiumi – į gyvą buvimą santykyje – gali pradėti išgydyti šią krizę.
Kertinis santykis – santykis su savimi
Nes išorinis pasaulis – tik atspindys. Tik tiek gali matyti tavyje kiti, kiek pats leidi sau būti matomas. Tik tiek gali tave mylėti kiti, kiek pats moki būti su savimi.
Kiekvienas santykis – tik veidrodis. Todėl kol neįsišakniji savyje – jokie išoriniai ryšiai nepajėgs užpildyti vidinės tuštumos.
Kertinis ryšys yra ne su kitu – o su savimi. Būtent per šį ryšį įmanoma ir išgijimas, ir kūryba, ir tikras susitikimas su pasauliu.
Vienišumas = kūrybinė krizė = egzistencinė krizė
Nes žmogus gali kurti tik tada, kai jaučia, kad jo buvimas susijęs, kad jo išraiška rezonuoja, kad jo veiksmas liečia gyvenimą. Bet kai gyveni atskirtyje – kai esi „su kitais, bet ne sujungtas“ – tavo kūryba neteka. Net jei bandai ją spausti, išstumti, suplanuoti –ji neteka. Ji miršta.
Vienišumas kaip kūrybinio išsekimo priežastis
Žmogus yra santykio būtybė. Jo dvasinė, emocinė, kūrybinė energija teka tik tuomet, kai ji įsižemina ryšyje – su kitu, su pasauliu, su kažkuo didesniu už jį patį. Ir svarbiausiai - su savimi!
Todėl tikrasis kūrybinis blokas nėra tinginystė. Tai – atskirties skausmas. Tai – vidinis vienišumas, kurio neišgydė joks „produktyvumo metodas“.
Išeitis – ne ieškoti kitų, o atpažinti santykio šaltinį savyje
Kai žmogus vienas, atrodo, kad išeitis – susirasti kitą. Bet giliau – išeitis yra atrasti savyje gyvą santykį su pačiu gyvenimu: su saule, vėju, mintimis, prisiminimais, pačia esatimi. Ir tik tada, kai būni su savimi tikras, atsiranda galimybė susitikti su kitais – tikrai.
Kai šis ryšys sugyja, kūryba sugrįžta.
Ne todėl, kad tu „užsimanai kurti“.
O todėl, kad būti – jau reiškia kurti.
Vienišumo krizė – kūrybos, ryšio ir savirealizacijos krizė
Veikimo žemėlapis: žaizda – kaukė – tiesa
Jeigu tu veiki vienaip ar kitaip destruktyviai, negatyviai, nors ir smulkmenose, kai sakai viduje "praslys", "visi taip daro", "čia menkniekis, būna visko, supras teisingai" – taip tu reaguoji į įvykius praeityje, kurie nusėdo į pasąmonę, nes nebuvo išjausti. Ir dabar jie tave veda – per baimę, per skausmą, per apsauginius mechanizmus. Destrukcija – tai neišgydyta žaizda, o ne blogis.
Jeigu tu veiki ir sakai, kad veiki gerai, esi pozityvus, gerumą kuriantis – taip tu taip pat reaguoji į praeities įvykius, kurie nebuvo išjausti. Nes tu bandai įtikti, būti patogus, esi geras kitiems, o ne sau. Įtinki kitiems, kad būtum mylimas. Tu tampi "pleasing" modeliu. Tu nešioji samariečio kaukę.
Gerumas iš baimės būti atstumtam – nėra meilė. Tai – kaukė, sukurta tam, kad išgyventum. Ir čia prasideda viena iš didžiausių žmonijos žaizdų – mes nemokame mylėti savęs. Išmokome būti geri, bet neišmokome būti tikri. Rūpinamės kitais, bet nemokame būti švelnūs sau.
Ir tu net nežinai, kas yra ta meilė... Kaip gali mylėti kitą, kai apskritai nemyli savęs? Kaip gali pažinti meilę, jeigu niekada jos pats sau nedavei?
Meilė – yra veiksmas. Taip, žinau, tu tai girdėjai daugybę kartų. Bet tai tarsi skaityti šiuos žodžius ir žiūrėti į vieną dėlionės dalį – spindinčią, idealiai perteikiančią besileidžiančios saulės grožį. Tau ją rodo tarsi pažadą, tarsi viso paveikslo esmę... Tačiau kai neturi kitų likusių dalių, kuriomis galėtum užpildyti tuščias vietas nors ir pats – žodžiai lieka žodžiais.
Ir tik per meilės sau veiksmą – kai tikrai renkiesi save, kai sau esi prioritetas, kai iš tikro švelniai laikai save – tu gali tai pajusti. Jei dar sugebi jausti. Tik tuomet kažkas įvyksta. Tai pati giliausia akimirka – kai tu atlieki veiksmą – sau.
Tu myli.
Ir tą pačią sekundę – tu pajauti, kad tai tikra.
Tu jauti, kas darosi tavo viduje.
Tu jauti, kaip kažkas atsiveria.
Ir tai ne emocija. Ne „laimė“. Ne „džiaugsmas“. Tai... pilnatvė. Tokia, kuriai nereikia žiūrovo.
Ir štai čia – slypi visatos gralis. Ne kalnuose. Ne žvaigždėse. Ne dvasiniuose mokymuose ar knygose. O šitoje vienoje akimirkoje, kai tu padarei mažą veiksmą iš meilės sau, ir tą pačią akimirką – tapai meilės liudytoju.
Ir tu žinai.
Nors negali to paaiškinti. Nors neturi tam žodžių. Tu žinai, kas yra meilė. Tu žinai, kaip mylėti.
Ir tai sužinai tik my-lė-da-mas save.
Tai pati giliausia akimirka,
tu atlieki veiksmą,
tu pats pajauti to veiksmo galią,
tu jauti, kas darosi tavo viduje.
Tai stipriausias suvokimas. Tu patiri save, būtent save, savo veiksmus ir jų gilumą.
Tik tada tu suvoki: tai, ką duodi kitiems, yra tai, ką iš tikrųjų jauti gyva savyje.
Tai gimsta ne galvoje, o iš paties veiksmo gilumos tavo viduje – kai tai yra išjausta, išgyventa, tikra.
Ir tu žinai viduje - TAI MEILĖ!
– Tu, mylėdamas save, sąmoningai nebevalgai bet ko iš streso, pradedi gamintis paprastą, švarią vakarienę namie – ir tavo aplinkiniai, net nieko neklausę, pradeda daryti tą patį. Bet tu ne tik gyveni kitaip – tu ir pasakai: „Aš pastebėjau, kaip jaučiuosi ramiau, kai valgau lėčiau. Tau irgi tai padėtų.“
– Tu, nebeatsiliepi į skambučius 21:00 vakaro, kai ilsiesi – ir taip ne šūkiu, o buvimu parodai, kad poilsis yra svarbus. Bet tu taip pat ir pasakai draugui: „Žinai, aš dabar stengiuosi labiau klausyt kūno. Ramus vakaras be telefono – tai geriausias mano sprendimas.“
– Tu nebeišeini į susitikimus, kurie tave vargina, ir renkiesi vietoj to pasivaikščioti parke vienas. Draugai iš pradžių stebisi, bet tu jiems ir iškomunikuoji aiškiai: „Man reikia tylos ir gamtos, ne žmonių. Ir tau tai būtų naudinga, pabandyk.“
– Tu neskubi atsakyti į žinutes, jei esi išsikrovęs – ir taip parodai, kad niekas nežlunga, jei žmogus pirma pasirūpina savo būsena. Bet ir padrąsini kitus: „Jei pavargai – tikrai neprivalai atsakyti iškart. Rimtas ryšys lauks.“
– Tu pasakai „ne“ darbui savaitgalį, nes tau reikia buvimo su vaikais ar su savimi – ir tavo tylus, bet tvirtas pasirinkimas tampa kvietimu kitiems permąstyti savo vertybes. Bet tu ir įvardiji: „Savaitgaliai yra mano šventa erdvė. Linkiu ir tau atrasti savąją.“
Ir tada tu veiki kitaip... Kai veiki iš vidinės tiesos, tu nebereaguoji į praeitį. Tu nebekuri kaukės, nebesistengi. Tu nesi geras ar blogas. Tu tiesiog esi.
Tu pasitiki pirmu žingsniu, net jei nežinai koks bus antras. Tu leidiesi nešamas srauto. Tu leidiesi būti vedamas intuicijos.
Ir štai tada – tu veiki iš pilnatvės. Ne tam, kad būtum priimtas. Ne tam, kad gautum. O todėl, kad esi.
Ir čia – ne gera, ne bloga, net ne emocinga. Tiesiog – pilna. Tiesiog – taip.
Ir čia slepiasi paslaptis... Tavo veiksmas – tampa tekėjimu. Tavo buvimas – ryšiu. Tavo pasirinkimas – atsiliepimu pasauliui. Ir viskas, kas kadaise buvo dėl kitų – dabar tampa dėl gyvenimo pačio. Nes tavo meilė sau – virsta meilės šaltiniu viskam. Tavo srautas, tavo buvimo rezonansas, tavo energija, tavo buvimas tarnauja kitiems. Tau nereikia dėl to stengtis - tavo gyvenimas natūraliai tampa tarnyste.
Pažink save. Nes pažinęs save – tu pažinsi viską.