Tu statai savo sielą ant prekystalio kasdien

Kai kurie žmonės į santykius ateina ne tam, kad dalintųsi, o tam, kad gautų. Jie ieško užpildymo. Dėmesio. Ieško prasmės kitame. Ieško naudos. Ieško saugumo, kurio niekada negavo vaikystėje. Jie nori, kad kitas būtų ramybe, buvimu, besąlygiška meile, švelnumu, kuriam nieko nereikia atgal.

Ir baisiausia tai, kad jie to net nesupranta. Sąmoningai nesuvokia. Nors tai alkio išraiška, priklausomybės forma, paslėpta po gražiais žodžiais. Ir tuomet ryšys tampa sandoriu – tylia sutartimi:

„Aš tau duosiu tai, ko nori, o tu – užpildyk mano tuštumą.“

„Aš būsiu geras, jei tu manęs neatstumsi.“

Tokiuose ryšiuose kitas tampa veidrodžiu, kuriame jie veikia iš savo paties vidinės žaizdos. Ir taip jiems tu nesi žmogumi – tu esi projekcija. Jie tyliai kabinasi ne į santykį – kabinasi į viltį, kad tai užpildys tuštumą. Tu nesi šeimoje, tu nesi draugystėje, tu nesi versle. Tu esi pasąmoniniame prisitaikymo šokyje, kuriame jų vidinis vaikas repetuoja tą pačią seną sceną:
„Ar dabar mane matysi?“
„Ar dabar būsiu vertas?“
„Ar dabar užteks to, koks esu?“.

Jie vis dar trokšta būti matomi tėvo, kurio žvilgsnio niekada nepajuto. Vis dar laukia motinos patvirtinimo. Ir net jei šiandien jie yra verslo vadovai, ir net jei įmonės pavadinimas skamba moderniai, jie vis dar yra maži vaikai, berniukas ar mergaitė, bandantys būti „gerais“, kad tik gautų meilės trupinį.

Tai nesveiki santykiai, praeities žaizdos, kurios tik randa naujas formas veikti dabartyje. Tai vaikystė, persirengusi suaugusio žmogaus veidu. Tai mažas vidinis vaikas, kuris užsideda kostiumą, kad nebūtų taip pažeidžiamas. Tai santykis, kuris atrodo kaip partnerystė, bet iš tikrųjų – tai maldaujantis alkis.

Mano prasmė - tarnystė iš srauto

Aš neinu pas tave dėl to, kad man tavęs reikia.
Aš noriu su tavimi dalinti savimi, savo srautu.

O jei tau to nereikia, tai viskas ok.
Yra daug kam tai tarnauja ir kur gimsta energetiniai mainai.

Tikras ryšys negali gimti iš trūkumo. Jis teka iš pilnatvės. Iš pasirinkimo, o ne iš poreikio. Iš sąmoningumo, o ne iš žaizdos. Jis primena gyvą srovę, tekančią iš vidaus – ne tam, kad kažką gautų, bet todėl, kad tai jo prigimtis.
Ir kai tą srovę bandome sulaikyti, kai bandome pririšti ją prie žmogaus, pradeda vysti ne tik ryšys – bet ir žmonės tame ryšyje.

Tu parduodi savo sielą kasdien.

Kasdien statai ją ant prekystalio.
Parduoti savo tiesą – tu nusileidi iki kitų lygio...

Jei giliai jaustum, tai būsena, kai iš tavęs energija išeina, bet į jos vietą niekas negrįžta, lyg tu vėl ir vėl jauti, kaip tose akimirkose siela bėga iš tavo kūno. Ir beje, tu tai jauti, tu greičiau pavargsti, atsiranda nuovargis, nusivylimas, gal tampi mieguistas.

Tu net nesupranti, kad čia vyksta nesąmoningas tavęs menkinimas, sumažinimas. Tai tikrų tikriausias vampyrizmas - ir tai nėra mokslinė fantastika. Būtent taip veikia žmoguje esanti psichinė energija.

Ir tai labai subtilu. Bet tu gali tai išmokti pastebėti. Per subtiliai pasakytus žodžius, intonaciją, žvilgsnį, replikas, kūno kalbą. O jeigu tu dirbi su savimi, dirbi su savo sąmoningumo, tu automatiškai tampi maistu, kai negebi to atpažinti ir valdyti. O kai tai pastebėsi - tai visur, kasdien, tai vyksta tau artimoje aplinkoje, šeimoje, darbe, socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje.

Kiekvieną dieną mes statome save ant prekystalio. Prisitaikome. Nusileidžiame. Atsisakome savo tiesos, kad būtume priimti. Kad gautume trupinį dėmesio. Tačiau kuo daugiau savęs atiduodame dėl kitų, tuo mažiau mūsų lieka.

Parduoti savo tiesą – tai kasdienis savo sielos aukojimas.

Tai subtili energinė prekyba, vykstanti ne žodžiais. Tu save išduodi. Jei moki tai pajausti, pastebi tai per kūną:
– pasikeičia kvėpavimas,
– susitraukia skrandis,
– užstringa balsas.

Tu jau nebesakai tai, ką iš tikrųjų nori sakyti – tu sakai tai, ką kitas nori girdėti. Tu nebesi tu. O kai nebesi tu – tu nebegali ir mylėti. Nes mylėti gali tik tas, kuris vis dar yra savo centre. Tik tas, kuris nepraradęs ryšio su savo vidiniu veidrodžiu – su tuo gebėjimu reflektuoti tikrovę be projekcijų, be norų, be maskuotės.

Meilė Be Baimės, tai mylėti be baimės. Tai sakyti:

„Myliu tave, bet man to nereikia, kad būčiau laimingas.“

Ir nors tai skamba prieštaringai, tai yra didžiausias meilės poelgis, kurį gali pasiūlyti. Nes tada myli be spaudimo. Be manipuliavimo. Be lūkesčių. Tikrai myli.

Ar nori iš tikrųjų mylėti? Išmok būti vienas. Išmok priimti savo vienatvę. Pažink savo tamsą.

„Aš pasirinkau tave, bet man tavęs nereikia, kad būčiau laimingas.“

Ir tai žiauru.

Nes dauguma nemyli – jie kabinasi į kitą, kad nesusidurtų su savimi.

Tai – supratimas, kad tikrasis saugumas nėra kitame. Jis yra tavyje.

Kai prisiriši prie kažko, nesąmoningai pradedi save formuoti, kad atitiktum jų lūkesčius. Nustoji būti savimi. Tampai toks, kokio, tavo manymu, kitam tavęs reikia.

Nesiaukok, kad būtum mylimas. Visi tavo poreikiai, siekiai, tikslai – tai praeities traumų energijos. Ir trauma tai ne tik tai kas nutiko bloga, bet ir tai kas nenutiko gera.

O kai pradedi jungtis iš noro, o ne iš poreikio. Iš pasirinkimo, o ne iš baimės. Iš sąmoningumo, o ne iš trūkumo. Tai reiškia nustoti derėtis dėl savo vertės už dėmesio dozę ar už kažko kito trupinius.

Pasakysiu tau tai, ko tikriausiai niekas tau taip griežtai nesakė:

Tavo gyvenimo meilė – nėra žmogus.

Tai niekada nebuvo žmogus.

Tavo gyvenimo meilė – tai tavo kelias.

Tavo evoliucija. Tavo sąmonė.

Tavo gyvenimo meilė – esi tu pats.

Ir tai stipri, pati giliausia žmogaus egzistencijos tiesa. Ir šita pastraipa savyje neša, slepia begalinį kiekį energijos. Nes jei tu ją skaitai, žinok - tie kas jos ieško, ne visada ją randa, o giliau, ne visada ją atpažįsta greitai ir paprastai.