Resonantia est veritas
Kviečiu tave - pažink save
Žmogus ieškantis tiesos visatos per paralelinių visatų užduotį žemėje
Gyvenimą paskyriau alcheminėms kelionėms ir savęs tyrinėjimui. Šis paskyrimas nebuvo kaip pasirinkimas, kaip sprendimas paauglystėje ar kuriame kitame šio gyvenimo ir amžiaus laikotarpyje. Ne. Jis manyje įrašytas. Tam būti mano gyvenime pastangų nereikia. Tai vyksta natūraliai. Aš ir mano gyvenimas - tyrinėjimo objektas. Šis tyrinėjimas mano gyvenime - tai lyg forma, kuri buvo aiški nuo gimimo. Lyg įžengiau čia žinodamas kas laukia. Esu apdovanotas gyliu – todėl automatiškai po jį nardžiau.
Gyvenime patyriau šimtus situacijų, kai kiti žinojo, kas aš ir koks esu. Kai kiti žinojo, ką darau ir kaip darau. Kai kiti žinojo, kas man pavyks, o kas – ne. Kai kiti žinojo, ką aš turiu daryti ir ko neturiu daryti.
Paradokso užtaisas - žmogus taip gerai žino tave, kad šiene kaip adatą rastų, o savęs – net veidrodyje nepastebi.
Ir čia dar menkniekis. Labiau stulbina tai, kad kiti sukūrė savo realybę su mano asmeniu. Ir kai klausau jų iš atstumo, imu girdėti taip, lyg trumpam būčiau įsėdęs į Holivudo kino salės kėdę – ir stebėti save paraleliniame pasaulyje.
Mačiau „YouTube“ daug video intro apie paralelines realybes. Kartais juos paspausdavau, bandydavau suvokti, bet atvirai pasakius – suvokiau, kad mano kasdienybėje, visai arti manęs, jau egzistuoja daugybė mano projekcijų paraleliniuose pasauliuose.
Kartais atrodo, kad klausau žmogaus, ir staiga virš jo galvos pamatau lyg vaizdo ekraną, kuriame matau save – to žmogaus sukurtame paraleliniame pasaulyje.
Jei reaguoju į jo ekraną – vaizdas ryškėja. Jei nereaguoju – minutė po minutės pradedu nykti iš jo pasaulio.
Iš pradžių tampi vaiduokliu, o galiausiai išnyksti visai.
Žmogus dažnai nesupranta, kas yra energetinis lygmuo. Bet būtent šis paralelinis pasaulis yra jo vidinės energijos išraiška, dar nepasireiškusi fiziniame kūne ar fizinėje realybėje.
Visos projekcijos, tai dėmesio energija įkrautas ketinimas. Ligos, norai, mintys. Tai įkraunamas kvantas.
Moterys gyvena su vyrais, kurie lupa. Santykiai gyvena tarp žmonių, kurie neištikimi. Situacijos kartojasi ir kartojasi, kaip užkeikimas. Pakeisk darbą - ir vėl ta pati skylė. Pakeisk žmogų santuokoje - po laiko ir vėl tas pats briedas.
Kažkaip atsimenu tokią frazę. Ji gal iš super seno serialo. Lyg tai "Santa Barbara" vadinas. Turtuoliai verkia, nes nežino iš kur vaikai atsiranda.
O gi tie vaikai, ta realybė - ji ateina iš žmogaus. Tai konkretaus žmogaus atsakomybė. Sugulei kartu, išlaisvinai kūrybini potencialą, kūrybos vaisius, materializacija - žmogus. Niekas nevertė gi. Panorėjai, tavo atsakomybėje - materializacija. Niekas kitas nekaltas. Tu sukūrei. Tu kūrėjas.
Ar ne? Ar pats nori save mažinti? Kiti tave mažina ir taip natūraliai. Kaltini kitus - mažini save. Supranti, kad pats kuri - tampi didesnis ir didesnis, pradedi regėti potencialų vizijas, o ne juodąsias skyles.
Tarkime, esu gyvenime sutikęs žmonių, kurie tiki, kad visi aplinkui yra sukčiai ir melagiai. Jų šakninis įsitikinimas skamba taip: „Tu vieną dieną vistiek mane apgausi“, „Visi yra melagiai“, „Man nesiseka – tu kaltas“, „Tu kaltas dėl visų mano nesėkmių“.
Atsidūręs tokiame ryšyje pastebėjau, kad reaguodamas stiprindavau jų projekciją į mane – tą subtilią energinę išraišką, jų sukurtą paralelinį filmą. Kuo ilgiau būdavau tame ryšyje, tuo labiau siekdavau apsaugoti savo pasaulį. Mano jautri širdis apsaldavo nuo tokios energijos. Įsijungdavo nesaugus protas, gelbėtojo rolė ir aš imdavausi kelionių į tą paralelinę realybę, kad dalyvaučiau joje ir įrodyčiau – kad toks nesu.
Bet kuo daugiau būdavau tame ryšyje, tuo daugiau scenų atsirasdavo, vis daugiau serijų. Pas tą kitą žmogų atsirasdavo finansai, kapitalas, milžiniškos laiko investicijos – juk laikas tai pinigai, o pinigai – tai gyvybinė energija, brangiausia žmogaus investicija. Ir žmogus visą savo energiją skirdavo statyti naujus kino teatrus – mieste, šalyje, net už jūrų marių, kad jo paralelinis pasaulis būtų matomas, žiūrimas, sėkmingas, finansiškai atsiperkantis.
Kartais aš nustodavau reaguoti. Tada tapdavau vaiduokliu – tolstančiu nuo to žmogaus ekrano, kol galiausiai likdavau tik banga jo prote. Tik mintys - kur dingai, seniai matytas, pasidarei neįdomus, keistas, svetimas ir t.t.
Vėliau išgirsdavau, kad tą energetinį kūną, bangos pavidalu, pakeisdavo kiti žmonės ar naujos situacijos.
Tie, kurie ilgam likdavo su žmonėmis, specializuojančiais filmuose apie sukčius, pastebimai įtraukdavo į savo paralelinį pasaulį vis naujus veikėjus. Tų „režisierių“ paralelinės realybės pamažu artėdavo prie kitų žmonių materialaus pasaulio.
Ir tai – energetinis pavyzdys, kaip galima net nesuprasti, bet laikas po laiko, metai ar du, ir kito žmogaus „sukčiaus kino režisieriaus“ dar tik energetinė banga gali tapti materializacija tavo pasaulyje. Vieną dieną tiesiog nesuprasi, kai tave jau degins ant tikro materialios medžiagos laužo.
Tuo pat metu gyvenime buvo ir kita pusė – šviesioji. Aš daug dėmesio skyriau ryšiui, bendraudamas su žmonėmis, kurių mano asmuo jų paraleliniuose pasauliuose buvo pozityvus, šviesus. Ir kuo ilgiau buvau tame ryšyje, tuo labiau tai tapo materialu mano pasaulyje. Tų žmonių sukurtos paralelinės realybės atspindėjo meilę, pagarbą, kūrybą, įkvėpimą – ir visa tai pamažu tapo mano kasdienybės audiniu. Tai buvo tarsi šviesos kino teatras, buvimas kino salėje maitinosi meile, o ne baime.
Ir jei būsiu ryšyje, tame energetiniame ryšyje, kuriame aš esu pozityvus – priimsiu tą žmogų su šiuo pasauliu – jis natūraliai investuos į tai, kad jo kino teatrų tinkle aš būčiau rodomas daugiau, dažniau ir platesniuose regionuose. Ir kadais dar buvęs tik banga jų prote, po eilės metų aš patirsiu jų realybę – iš bangos virsdamas dalele. Kuo stipresnė minčių energija, kuo daugiau žmonių ją sujungs, tuo labiau tai taps tikra mano gyvenime.
Žmogus bus pasiruošęs keliauti po visatą tik tada, kai šios sąmoningumo žemėje treniruotės leis jam išmokti elgtis santykyje su paraleliniais pasauliais – kurie yra čia, šalia. Nes tik pagalvok – ką ten gali sutikti? Ne tik save, bet ir apskritai – ką gali sutikti beribėje visatoje.
Esu tiesos, savo tiesos ieškotojas, paremtos aukščiausiomis vertybėmis, paremtos meile. Ir šiame gyvenime, ji, TIESA – mano sielos potencialas. Iš 12 sielos ketinimų, kuriuos "išsidaliname", "pasirenkame", "užsitarnaujame" - ši yra mano gyvenimo ketinimas. Ilga, gniuždanti, pilna mirtinų pavojų kelionė – per skausmą ir bemieges naktis. Kur gyvena ta tiesa? Ne filosofinė teorija, ne poezija. Bet gylis.
Ir žvelgiu...nereikia toli ieškoti. Nereikia sėsti į Elono Musko raketą, kad paliktum artimuosius, Žemę ir skristum ieškoti paralelinių pasaulių. Jie čia. Šalia. Kasdienoje.
Absurdiškas pavadinimas kviečiantis sulaužyti protą.
Arba Emocinis Visatos Intelektas
Ak. Vos nepamiršau pasakyti šios kelionės pradžioje. Jei nenori pamesti proto - prisek jam saugos diržą.
Įsivaizduok Saulę kaip sąmoningumo vienetą. Viskas Visatoje juda į augimą – o augimas vyksta tik per patirtis ir pamokas. Esi girdėjęs apie Saulės blyksnius. Ji atrodo didžiulė tau, bet ji – tik mikronas kitoms Visatos pozicijoms. Tie blyksniai – tai jos reakcijos į aplinką.
Žmogus savo energetiniame pavidale elgiasi taip pat. Jis reaguoja ir paleidžia blyksnius, kurie skrenda toli. Kaip Saulės blyksniai pasiekia Žemę, taip ir tavo blyksniai – pasiekia kitus pasaulius, kitus žmones.
Saulė skrenda Visata ir reaguoja – arba ne. Ji sutinka daug. Jos žvilgsnis kaip erelio. Sukurkime perspektyvą, kad ji mato ir Žemę. Ir jeigu ji savo kelionėje būtų emocinė, pilna reakcijų būtybė, ji sunaikintų viską, kas jos kelyje.
Girdėta – Saulės blyksniai Žemei komforto neatneša. Todėl didžioji žmogaus gyvenimo Žemėje pamoka – išmokti remtis Visatos dėsniais. Maža visata - žmogus. Didelė visata - danguje. Tai tais pačiais pagrindais veikiantys energetiniai objektai. Vienas didelis, kitas mažas. Bet tai kopijos. Kaip ir vaikai yra suaugusių kopijos. Suaugusio žmogaus aplinkoje gimsta ir gyvena jų energetinės kopijos. Taip ir saulės sistemos aplinkoje gyvena jos kopijos. Nuo pačių mažiausių, miniatiūrinių, iki didelių, matomų bei nematomų. Kaip ir biologijoje. Mokeisi jos? Lastelės dalijasi kopijuodamos save. Auga dauginasi. Iš vieno ketinimo, pačiai greitai vėl sukurti kopiją. Tęstis. Plėstis. Copy, copy, copy. Impulsas, energija - ir iš karto COPY. Automatiškai. O kai jos jungiasi, kopijos susijungia viena su kita - gaunasi viena didelė, didžiulė, milžiniška kopija. Didelis koncernas mažų COPY dalelių - atomų.
Išmokti remtis Visatos dėsniais. Pirmiausia – Saulės sistemos dėsniais, o vėliau, kai ateis laikas, – ir kitų sistemų.
Saulė – tai galios, geltonos ir baltos šviesos, raudonos ir kitų, visų jos sukuriamų atspalvių žemės projekcijose, kaip meilės, šilumos ir didybės simbolis. Ji tokia, kad rodos, niekas neperžengs jos ribų – pabandyk, ir sudegsi. Jos tikėjimas savimi toks didelis, kad jis degina. Tikėjimas yra ugnis. Kuo jis didesnis, tuo labiau degina tamsą. Ir tos tikėjimo šviesos banga sklinda per visą Visatą, per jos sistemą.
Ji patiria save ir dalijasi savo meilės šviesa, nors savo kelyje sutinka įvairiausių energijų. Ji išlieka stabili.
Kartais iššauna blyksniai, bet jos emocijų amplitudė neturi kraštutinumų. Ji skrenda Visata ir dalijasi šiluma su visais – nesvarbu, ar tu pozityvus, ar negatyvus. Bet ji nereaguoja. Ji radikaliai priima. Nes jeigu ji reaguotų, nepriimtų – ji sunaikintų. Sunaikintų erdvę, kurioje egzistuoja. Ir galiausiai – pati taptų nereikalinga. Reakcija naikina.
Štai ką Saulė išmoko per milijardus metų patirties. Ji žino, kad viskas stiebiasi į ją – gamta, gyvybė, žmonės. Be Saulės energijos viskas žūtų. Bet ir nuo per didelės jos energijos – taip pat žūtų.
Tiesa kaip saulės kelias.
Žmogus, gyvenantis tarp paralelinių pasaulių, yra mokomas. Ne būti šaltas, o būti stabilus. Ne nejausti, o neleisti jausmui tapti destrukcija.
1. Vidinė šiluma, ne blyksnis
Skausme žmogus išmoksta didžiausią pamoką: kad šviesa nėra blyksnis. Blyksnis – tai reakcija, iškrova, savisauga. Šviesa – tai nuoseklus degimas, kai kūniškai skauda, bet sąmonė neišsiveržia į destrukciją.
Todėl skausmo metu žmogus turi išmokti neiššauti savo blyksnių į kitus, net jei jie jį žeidžia. Turi leisti sau degti tyliai, turi deginti savo šešėlius pats, savo šviesa, kuri taip pat jame yra, kaip Saulė dega nuolat – be pykčio, be kaltinimo, be kaltės. Tyliai skleisti šilumą net tada, kai jo paties branduolyje – spaudimas. Tai didžiausia disciplina, kokią gali išmokti sąmonė.
2. Būti centru, ne atspindžiu
Saulė neina paskui planetas – planetos sukasi aplink ją. Tai nereiškia puikybės, tai reiškia centro sąmonę. Žmogus, mokydamasis iš Saulės, turi nustoti suktis aplink kitų emocinius pasaulius, bandydamas juos pakeisti, išgelbėti ar įtikti. Jis turi rasti vidinį orbitos tašką – tą tylų degimą, iš kurio sklinda šviesa.
Tada viskas, kas turi rezonansą, pradeda suktis aplink jį natūraliai. Ne dėl dominavimo, o dėl stabilumo jėgos.
3. Priėmimas vietoj reakcijos
Saulė šviečia visiems. Ji nemyli tik gerųjų ir nebaudžia blogųjų. Ji nevertina, o priima. Todėl žmogus, išmokęs šį dėsningumą, nustoja kovoti su skausmu, šešėliu, tamsa – ir vietoj to juos priima kaip medžiagą šviesai. Ne vengia jų, o naudoja kaip kurą augimui. Tai vadinama alchemija – kai skausmas tampa šviesos šaltiniu.
4. Tyla kaip jėga
Saulės kelionėje nėra triukšmo – tik vibracija. Tyla – jos būsenos pasitikėjimas. Todėl žmogus, mokydamasis iš Saulės, turi išmokti neužpildyti tylos žodžiais, energijos – reakcijomis. Kai skausmas ateina, jis leidžia jam būti, stebi, kaip jis kyla, kol bangos energija išsisklaido į šviesą. Tik tylus stebėtojas tampa kūrėju. Reaguojantis – lieka žaidėju kitų pasauliuose.
Žmogaus įkūnijimas. Ne įžeminimas, bet įvisatinimas. Kaip elgtis čia, šioje žemiškoje, skausmo ir emocijų pripildytoje realybėje, mėgdžiojant Saulės sąmonę
Nikola Tesla - jei nori surasti visatos paslaptis, galvok apie energiją, dažnį ir vibraciją. Jis Neo, kuris atnešė naują sąmonės fiziką parodydamas, kad visa realybė yra viena elektromagnetinė malda.
Mokslininkų perspektyva sako – visata susikūrė iš sprogimo. Viskas prasidėjo nuo dalelės, nuo sprogimo, nuo kūrybos blyksnio. Tai – gyvybinė energija, maitinanti energija, iš kurios auga ir plečiasi realybė.
Lygiai taip pat ir žmogus. Jo energija, kuri viduje atsiranda impulsų pavidalu, yra ta pati kūrybos dalelė.
Ji gali kurti naikinančiu arba auginančiu būdu. Kiekvienas jausmas, kiekviena mintis – tai dalelė, kuri iššauta į visatą tampa bangos forma. Ji arba maitina teigiamą, arba neigiamą potencialą.
Ateityje egzistuoja begalė realybės variantų – begalinis įvykių potencialas. Ir tu, savo mintimis, jausmais, dėmesiu, maitini vieną ar kitą agregorą, vieną ar kitą paralelinį pasaulį. Kurią kryptį maitinsi – prie tos ir artėsi. Kokį dažnį palaikysi – tokiame pasaulyje save ir rasi.
Tai yra kūrėjo principas:
kiekviena tavo emocija – tai sprogimas,
kiekviena mintis – tai naujos visatos pradžia,
kiekvienas pasirinkimas – tai kelias į paralelinį tave.
Kūrybos dalelė
Įsivaizduok – tu tampi tikrai galinga būtybe. Lengvai keliauji po Visatą. Jau pažįsti savo kūrybinę galią, jau suvoki ją giliai.
Bet.
Tu paleistas nuo vadžių. Ir leki per Visatą – be ribų, be centrų. Pas tave nėra skepticizmo kaip apsaugos, tu tiki viskuo ką tau sako prieš tave esantis kažkoks super pozicijoje esantis protas. Sutinki ten visokiausių formų, būtybių, energijų, paralelių. Kažkaip keistai – bet su tavimi susikalba vabalai, augalai, net būtybės, kurių sąmonė atrodo tau neįmanoma.
Tu sutinki šviesą, kuri teka meile. Bet sutinki ir brudą, kuris geba manipuliuoti šviesa – prisidengti ja, naudoti ją kaip hologramą, iliuziją. Ir tu, dar nemokėdamas valdyti savo energijos, pradedi tą brudą maitinti. Maitini jį savo pačios šviesos galia. Ir užtenka vieno tavęs – vieno kūrėjo, paleisto nuo pasaitėlio – kad sunaikintum visatą. Užtenka vieno tavęs, kad sudegintum Saulės sistemą, jeigu savo užaugusią energiją atiduosi puikybei, apgavusiai tave šviesos kauke.
Nes kai tavo energija pakankamai stipri, ji tampa degalais bet kuriai jėgai, kurią maitini. Ir jeigu tai ne sąmonė, o iliuzija – tu pats tampi klaida Matricoje. Tu – branduolinis blyksnis, kuris neša ne kūrybą, o griūtį. Iš tavo spindesio ima augti sistema, kuri pati savimi maitinasi, pritraukdama prie savęs vis daugiau ir daugiau sąmonių vienetų, kurie, kaip ir tu, nežino, ką daro.
Ir taip gimsta griaunanti visata – ne dėl blogio, o dėl nebrandžios galios. Nes šviesa be sąmonės – tai ugnis be krypties. Ji šviečia aklai, degindama ir save, ir tai, ką paliečia.
Todėl aukštesnė pamoka visiems kūrėjams – ne tik pažinti savo energiją, bet ją valdyti. Ne kad ją sulaikytum, o kad pasirinktum, ką ji maitina. Tik tada tu tampi tikru Kūrėju. Ne šviesos blyksniu, o visatos architektu, kuris žino, kad viena mintis gali sukurti pasaulį – arba jį sunaikinti.
Šviesa be sąmonės kuria chaosą.
Sąmonė be šviesos – kuria tamsą.
Tik jų sąjunga kuria gyvybę.
Kūrėjo atsakomybė
Ir vis dėlto, kūrybinis visatos egzistavimo ketinimas yra gailestingas. Jis suteikia kiekvienai sistemai šansą. Kiekvienai žvaigždei – jos saulėgrįžą. Kiekvienam kūrėjui – progą prisiminti save.
Net jeigu šioje beribėje Saulės sistemoje, kritinio laikotarpio Žemėje, nebus užgimęs NEO, tas kuris tą nuo grandinės nutrūkusią sąmonę sustabdys, tas, kuris prisimena save ne kaip dalelę, o kaip sąmonę, ne kaip blyksnį, o kaip kūrėjo centrą. Sistemos laukia pabaiga – perkrovimas.
Kai sąmonė peržengia ribas, kai energija pamiršta save, kai šviesa reaguoja vietoj to, kad kuria, visata grįžta į nulį. Ne kaip bausmė – kaip grįžimas į pradžią. Kad iš to nulio vėl galėtų gimti šviesa,
kuri šįkart prisimins:
kūryba be sąmonės virsta griūtimi, sąmonė be šviesos – sustingimu, o tik jų jungtis – gyvenimu.
Neo
