Resonantia est veritas
Kviečiu tave - pažink save
Patvirtinimo ieškojimas suaugus iš tėčio ir mamos
Oi ne, ne iš mamos ir tėčio tiesiogiai, jau nebe. Bet – patvirtinimo ieškojimas santykiuose su visais žmonėmis, kuriuos sutinki savo kasdienybėje. Ir tu to net nepastebi – tai vyksta ir nejauti, kad dar subtiliai esi vaikystėje. Tu užaugai, suaugai, bet tavo refleksai subtiliai dirba, tęsia tai, ką išmokai kai dar buvai vaikas.
Vaikystėje tėvai tau nuolat turėjo smulkių prašymų: paduoti distancinį pultelį, atnešti ką nors iš virtuvės ir taip toliau. Tu – vaikas – jauteisi supratingas, draugiškas ir mielas, ypač kai tėvai vaizduodavosi pavargę, įkritę į savo fotelius prieš TV. Ir tu nuolat vėl ir vėl paduodavai, tu pasitarnaudavai. O tada tave pagerbdavo: pagirdavo, pabučiuodavo, pakibindavo, apkabindavo, o gal net priimdavo ant kelių. Pavlovo signalas tave sugavo. O kai tėvai atvažiuodavo pas senelius, pas kuriuos tu leidai laiką, tavo senėlė sakydavo tavo tėvams, koks tu geras vaikas. Koks paslaugus, padedantis, paprašau suranda akinius, siūlus, adatą. Tau už tokį elgesį (elgesio modelį) senelė net raguolį iškepa.
Dabar tau skambina kas nors, kreipiasi į tave, atsiunčia laišką. Prašymai, norai, užklausos, pageidavimai, visokie mažmožiai, rodos smulkmenos, kas čia daug laiko neužims... Tu žinai – pats galėtų pasižiūrėti, bet matai, jauti, kad tingi, neatsakingas iki galo, ir vis tiek prašo. „Padėk. Pažiūrėk. Paaiškink. Surask. Parodyk. Parašyk. Paskambink.“ Vėl ir vėl, ir vėl… Amžinai nesupranta to, kas suprantama, ir neturi nei noro, nei iniciatyvos pats tai suprasti, pats sužinoti, pats sau atsakyti, pats išmokti vieną kartą pagaliau. Ir visai nesvarbu ar tai vadovas, ar koks korporacijos prezidentas, ar tavo pavaldinys, ar draugas, ar kitas artimas žmogus. Nereikia galvoti, kad jau korporacijos prezidentas tobula figūra. Juo galima tapti surinkus komandą, kuri nemoka pasakyti ne. Ir aš kai buvau mažas vaikas, moksleivis, galvojau, kad įmonių vadovai yra itin sąmoningi žmonės ir kitaip būti negali.
Tu visur – smulkiose vietose ir ne tik – vis dar „nešioji distancinį“. Nes ką tau reiškia pasakyti NE? Tai reiškia pasakyti tėčiui ar mamai: „Ne, pasiimk pats.“ O jei pasakysi NE – negausi žmogaus, kuris tave tvirtina, kad esi mylimas. Negausi bučkio, apkabinimo, priėmimo ant kelių, kurio taip reikėjo - tu tai medžiojai. Gal net gausi bausmę. O taip, dabar tu irgi gali gauti bausmę, realią, skaudžią, nes ryšys, kurį puoselėji ir palaikai, nesąmoningas. Tie santykių energetiniai manai vyksta iš vaikystės, traumų, įdiegtų klaidingų įsitikinimų.
Todėl dabar tau sunku prieštarauti, nes ryšys, kurį patiri, nėra tarp „aš ir kolega“ ar „aš ir artimas“. Tai vis dar „aš ir tėtis“, „aš ir mama“. Prieštarausi – tai lyg mirtis meilei. Liksi vienas.
O gal kaip tik – siunti ant to, kuris vėl ir vėl kažko prašo. Nes vaikystėje buvo tas pats. Tu turėjai drąsos prieštarauti, neklausyti, būti šiek tiek neklaužada. Tada tu buvai "didelė emocija". Todėl dabar – lygiai tas pats: vėl didelė emocija, vėl nesuvaldai – tėški savo nuomonę ir nepasitenkinimą.
Arklys gimsta ir bėgti gali iškart. Jis beveik pasiruošęs gyventi. Na, ne 100 procentų. Bet gimęs kūdikis neprilygsta galimybei taip pasileisti į pievą žaisti. Jam dar reikalinga ne vieno mėnesio priežiūra, dėl kurios tėvai patiria vienas iš didžiausių savo gyvenime įtampos ir streso pilnas situacijas.
Ir čia yra vienas rimtas įrankis žmogaus egzistencijoje, augime, kuris tarnauja tam, kad jis greičiau adaptuotųsi prie žemiško savo gyvenimo. Ir tai yra veidrodiniai neuronai.
Vaikas guli supamoje kėdutėje ir stebi. Ir giliai viduje jis jau mokosi. Jis mato, kaip tu elgiesi, kaip judi, kaip imi šaukštą. Ir jeigu jis daug laiko praleis žiūrėdamas į mamą su šaukštu rankoje – tikimybė, kad jo pasąmonėje santykis su ilgai stebėtu šaukštu subtiliai pavirs forma jo realybėje. Gal jis jį ims į rankas kaip mama, gal jis pamėgs pačią jo formą, o gal – tai, kaip mama jį nuolat nulaižo.
Tai vienas iš pavyzdžių, kaip tarnauja veidrodiniai neuronai. Be jų vaiko vystymasis būtų labai komplikuotas ir dar ilgesnis.
Tik deja, veidrodiniai neuronai plačiai veikia ir ten, kur netarnauja. Vaikas augdamas, kad ir būdamas darželinukas, paslapčia tau to nematant kopijuoja visas tavo manieras. Tavo elgesį, būdą. Viską, ką mato, girdi. Tai veikia taip giliai, taip subtiliai, kad šitą kopijavimą pastebėti labai sunku. Bet jis yra. Ir jį galima pastebėti, jei išmoksi.
Ir čia – nemaloni žinia. Pro šią realybės veikimo matricos taisyklę tu taip pat tampi tuo, kas tu esi. Nors tai ne tavo. Bet gauni dovanas. Jas išpakuoji ir visiems deklaruoji, kad jos tavo. Ir deja, dažnai prie tokių praeityje įteiktų dovanų reikia neprisirišti. Reikia jas paleisti.
Tu sakai: čia aš, aš toks, aš negaliu keistis, čia mano, tai mano tiesa, tai tikrai tiesa. Ir deja – skaudu, sunku, bet tai dovana, kurią turi paleisti. Taip, žinau, skausmas lyg netektum rankos ar kojos. Bet pabandyk. Ir ta atsivėrusi tuštuma užsipildys nauja energija.
Pasidarbavo čia ir veidrodiniai neuronai. Ten kur tau tarnauja. Ir deja, ten kur tau netarnauja
Mano veiksmai kalba taip garsiai, kad negirdžiu savo žodžių.
Tėvai tiki auklėjimu žodžiais - tiki iliuzija.
Kol jie tiki iliuzija, jie nesąmoningai visu pajėgumu vaikus auklėja savo pavyzdžiu, veiksmais, subtiliai net nuo savęs slepiamais elgesio kodais. O gal ir žino, bet nenori, kad apie tai žinotų kiti.
Paauglystėje vaikai būna tuo labiau sunkūs, kuo labiau jų augime dalyvauja ši mokymosi sistema. Tėvai mokino vieno, bet subtiliai rėkė visai kita energija. Vaikai tai jautė ir viduje sistema protestuoja.
Toks pasakymas skamba racionaliai, tvarkingai, net profesionaliai. Tačiau giliai viduje tai – gynybinė racionalizacija, kuri dažnai slepia nesąmoningą priklausomybę nuo išorinio patvirtinimo. Tai tarsi nematomas mechanizmas, kuris ir toliau valdo mūsų elgesį, nors mes manome, kad esame sąmoningi ir subrendę.
Tokie sakiniai atskleidžia, kad žmogus bando sukurti logišką istoriją, kad neatrodytų silpnas. Jis pats sau pasakoja: „Šeima? Ten aš myliu, tai natūralu. Darbas? Aš profesionalas, ten tiesiog pareigos.“ Bet po tuo dažnai slypi baimė būti kritikuotu, atstumtu ar nepastebėtu. Pavyzdžiui, šeimoje jis elgiasi taikiai, paslaugiai, kad tik išlaikytų artumo jausmą. Darbe – daro daugiau, nei reikia, o kai negauna padėkos ar pagyrimo, tyliai jaučia nuoskaudą. Jei tai seniai slopinama, to net nesupranta.
Problema kyla, kad jis nepastebi, kaip stipriai jo vidinė būsena priklauso nuo to, ar jis gauna patvirtinimą. Kai jį pagiria – nuotaika pakyla. Kai jo nepastebi – viduje kyla neaiški įtampa, kuri užslopinama frazėmis „Na ką, svarbu padariau. Ne visi turi dėkoti.“
Dar gilesnis sluoksnis – tai neigimas, kad patvirtinimo ieškojimas apskritai egzistuoja. Daugelis įsivaizduoja, kad tai tiesiog silpnumas, o tas daugelis juk nesilpni. Arba tiesiog "tokiom nesąmonėm manęs negaišink". Todėl sau net neleidžiama pagalvoti, kad, pavyzdžiui, darbinis perfekcionizmas gali būti maskuota patvirtinimo paieška, o perdėtas rūpestingumas šeimoje – gilus noras būti reikalingu, nes tai reiškia būti mylimu.
Toks žmogus dažnai palaiko ir įvaizdį „Aš esu geras žmogus. Tvarkingas, pareigingas, mylintis“. Tai tarsi apsauginis šarvas, po kuriuo slepiasi tikras vidinis balsas: „Aš taip pripratęs būti naudingas, kad net nepastebiu, jog tai mano būdas įrodyti, kad esu vertas meilės ir pagarbos“.
Kai tau reikia įrodyti, kad tu neieškai patvirtinimo – tai jau yra patvirtinimo ieškojimo simptomas. Nes kai žmogus iš tikrųjų yra laisvas, jis neturi jokio poreikio gintis nuo tokios idėjos. Jis tiesiog žino ir atsako „Aš esu vertas, net kai niekas neploja. Aš esu matomas, net kai manęs nepagiria. Aš esu, nes esu“.
Dažnai šis vidinis mechanizmas pasireiškia kaip tylus, įprastas monologas galvoje. Žmogus sau sako „Aš tiesiog dirbu. Kaip kitaip?“ arba „Man padėkoti nereikia, bet vis tiek malonu, kai pastebi.“ Jis galvoja „Šeimoje stengiuosi, nes kas gi daugiau, jei ne aš?“, arba „Aš nesu iš tų, kuriems reikia dėmesio – aš tiesiog padarau, ką reikia.“ Tai nėra melas. Tai gynyba. Tai išmoktas būdas išlikti santykyje, kai mylėjimas buvo sąlyginis „Aš būsiu mylimas, jei būsiu naudingas.“
„Oi ne, aš tikrai neieškau patvirtinimo, o darbe – na, aš dirbu, ten nėra kada patvirtinimo ieškoti “ – o jei būtent tai ir yra ženklas?
Kodėl sakoma: protas tik racionalizuoja ir pritaiko realybę, perpasakoja ją pateisinančiai, kad ir kaip nesuvokiamai tai klausytojui atrodytų?
Todėl, kad tavyje nuolat veikia patirčių suformuotas neuronų tinklas, kuris yra ant smegenų žievės. Kiekvienas neuronų rinkinys – tai ant smegenų žievės atspausdinta veikimo programa, kuri buvo išmokta tiesiogiai arba netiesiogiai.
Toliau protas skenuoja aplinką ir renka visus signalus, kurie papildo tai, kas užfiksuota neuronų tinkluose. Jei aplinkoje sunkiau rasti, kas maitina tuos neuronus, tada prasideda racionalizacija.
Racionalizacija – tai realybės privedimas prie to, kas pažįstama neuronų tinklams. Tai tavasis "žinojimas". Na, tu natūraliai „žinai“ viską, kas įprintinta neuronų tinkluose – jei tu veiki iš proto. Išimtis – jei veiki iš intuicijos, iš vidinio balso.
Paradoksas: tiesa, kuri galėtų išlaisvinti, tampa triggeriu, kuris pažadina seną skausmą.
Patvirtinimo paieška tyliai įsiterpia į tavo dienotvarkę, mintis ir net savivertę. Ji formuoja tavo santykius su laiku, kitais žmonėmis ir pačiu savimi.
1. Vaikystėje patvirtinimas tampa ryšio valiuta
Kai buvai vaikas, dažnai patvirtinimą gaudavai per mažus veiksmus – paduok distancinį, atnešk ką nors iš virtuvės. Tu buvai pastebėtas, pagirtas, galbūt net pabučiuotas ar apkabintas tada, kai buvai naudingas.
Taip formavosi nematomas šablonas:
„Mano vertė = tai, ką padarau kitam.“
Šis šablonas giliai įspaustas į tavo neuronų tinklus. Ir net kai suaugai – jis vis dar veikia.
2. Suaugus – patvirtinimas pradeda imti tavo laiką
Kai šis šablonas perkeliamas į suaugusį gyvenimą, atsiranda įprotis iškart sureaguoti į kitų prašymus,
atidėti savo darbus, kad tik „būčiau naudingas“, laikyti smulkius kitų pageidavimus kaip prioritetą.
Pamažu tavo laikas tampa nebe tavo. Tu lyg nesąmoningai gyveni kitų prioritetų pasaulyje. Tavo planai – atidėti, tavo poreikiai – nukelti. Nes kažkas paprašė.
3. Ir ima griūti laiko planavimas
Tu nebeplanuoji savo dienos pagal tai, kas tau iš tikrųjų svarbu. Tu planuoji pagal tai, kas reikalinga kitiems. Kodėl?
Nes pasakyti NE – vis dar reiškia rizikuoti. Rizikuoti būti nemylimu, atmestu, nesuprastu.
Taip laikas slysta iš rankų. Tu visur reaguoji. Tu visur nori įtikti. Tavo dienotvarkė – ne kūryba, o atsakų grandinė. Laikas, kuris turėjo būti skirtas tavo svajonėms, tampa mokesčiu už teisę jaustis geru žmogumi.
4. Viduje sužeista savivertė
Kai tavo vertė priklauso nuo to, ar kažkam padėjai, ar buvai naudingas – tu gyveni su išorine saviverte.
Jei padedi – esi geras. Jei nepadedi – kaltas, egoistiškas, netinkamas.
Šitaip tavo savivertė tampa nuolat priklausoma nuo kitų žmonių nuotaikų, nuomonių, dėmesio. Ir nors aplinka keičiasi, dinamika išlieka: tu vis dar – vaikas, norintis patvirtinimo iš tėčio ar mamos. Tik dabar jų vietoje – klientas, kolega, partneris ar draugas.
5. Kaip išeiti iš šio rato?
Tikroji transformacija ateina tada, kai pradedi suvokti:
„Mano laikas yra mano. Mano prioritetai yra vertingi.“
„Net jei pasakysiu NE, mano vertė niekur nedingsta.“Tavo savivertė neprivalo būti statoma ant paslaugumo. Ji gali remtis į vidinį suvokimą: „Aš esu vertas, nes esu.“
Ne per pyktį. Ne per šaltumą. O per sąmoningą atpažinimą:
„Šiandien aš kuriu iš vidaus. Nebeskaičiuoju meilės pagal tai, kiek padėjau.“