Resonantia est veritas
Kviečiu tave - pažink save
Prasmė. Gyvenimo Prasmė. Atsakymas vertas visatos tavo delne... Nes atsakymo vertė pinigais neįvertinama...
1 dalis, perspektyva, gylis, kampas ar kaip tu nori, kad tai skambėtų... iš 5...
O jei tu ieškai Prasmės, rašyk, nes jos ieškant tik perskaityti žodžius neužtenka.
Atstumas tarp žodžių perskaitymo ir įkūnijimo energijos yra didokas (gali trukti 10 metų ir daugiau)... Ir viso atsakymo čia nesutalpinu, nes kelionėje į prasmę yra daug papildomų darbo su savimi uždavinių, kuriuos reikia išpildyti. Todėl ieškantiems šis tekstas yra kvietimas.
Kai žmogus nesuranda tikros prasmės – jis ją susikuria. Dirbtinai. Ne todėl, kad tai būtų jo sielos kelias, bet todėl, kad tyla – per garsi, o nežinomybė – per baugi. Jos nėra tik nejaukios. Tyla ir nežinomybė – tai nežemiškai baisios erdvės. Jos drasko iliuzijas. Jos neturi už ko laikytis. Jos atplėšia žmogų nuo to, ką jis įsikibo, ir numeta į neapibrėžtą būties platybę, kur nebeaišku, kas tu esi. Ten nelieka nei kaukių, nei apsaugų. Tik tu – ir tai, nuo ko visą gyvenimą bėgai.
Todėl žmogus įprasmina savo kasdienybę per: užduotis, sąrašus, planus. Ne per meilę sau, bet per buvimą patogiu kitam.
Jis racionaliai užpildo dieną, nes nesugeba pakelti tuštumos. Sukuria kontrolės sistemą – ne todėl, kad tai jo esmė, bet todėl, kad bijo būti be krypties.
Sugalvota prasmė – tai užmušta tyla. Ji tarnauja ne gyvybei, o tam, kad būtų išvengta bet kokios užuominos apie tikrą prasmę. Tai bėgimas nuo tylos. Nuo tiesos. Struktūruotas pabėgimas nuo savęs.
Žmogus negali pakelti tuštumos, todėl projektuoja prasmę net ten, kur jos nėra. Jis tampa nelanksčiu – ne iš vidinės disciplinos, bet iš baimės pajusti chaosą.
Nes tikrasis chaosas – ne išorėje. Jis – nepažintas pasaulis savyje.
Tiesa šiame režime – užmušama su žudiko instinktu. Kūno ženklai tampa nebesvarbūs. Reikia vaistų, reikia poliklinikų – kad būtų galima palaikyti tempą, kuris pats naikina tiesą.
Vidinė tiesa – užslopinama. Mintys – ignoruojamos. Emocijos – nutildomos. Visa tai – vardan išgyvenimo bėgime, per užduotis, veiklą, pseudo-prasmingą kasdienybę.
Todėl tiek daug žmonių: supainioja struktūrą su prasme, užimtumą – su gyvenimu. Jie nebegirdi savo vidinio kvietimo, nes yra užgulti triukšmo, kurį patys ir susikūrė.
Bet siela nepriklauso nuo grafikų. Ji kalba per: pojūtį, gyvybės srautą, tai, kas tikra – neplanuotą, bet gyvą.
Žmogus susikuria fasadą – socialinį vaidmenį, kuris išoriškai atrodo „prasmingas“, bet viduje – tuščias. Vis naujos mašinos, didesni namai, nauji darbo tikslai – tai bėgimo nuo prasmės energija, nukreipta į įvaizdį, o ne į tiesą.
Ir tik susidūręs su šešėliu – su savo baimėmis, netikrumu, tyla – žmogus pradeda tikrąjį vidinės prasmės ieškojimą.
Tikroji prasmė negali būti suplanuota. Ji ateina ne per pastangas, o per atvirumą. Ji gyvena didingos baimės pilnoje erdvėje – tyloje. Ne per kontrolę, bet per pasidavimą gilesniam gyvenimo kvietimui. Per pasitikėjimą gyvenimu. Ir tikėjimu, kad egzistuoja didesnė būtis už žmogų.
Tolstojus ir gyvenimo prasmės paieška
2 dalis iš 5.
Įsivaizduok: pasieki šlovę, turtus ir pripažinimą visame pasaulyje. Atrodytų, tai – aukščiausia sėkmė. Bet Levo Tolstojaus istorija parodė ką kita.
Jis gimė aristokratų šeimoje. Nuo mažens turėjo prieigą prie geriausio išsilavinimo, buvo laikomas išskirtiniu mąstytoju. Jo jaunystė buvo persmelkta pertekliaus ir malonumų vaikymosi.
Ir visgi – už šios sėkmės fasado augo tuštuma. Pripažinimas ir turtai neužpildė vidinės bedugnės.
Vienu metu Tolstojus pradėjo suvokti: visi pasauliniai pasiekimai turi esminę ydą – jie laikini. Gyvenimas tapo nepakeliamas, kai jis iš tikro susidūrė su savo baigtinumu. Šie klausimai tapo tokie stiprūs, kad užvaldė visą jo būtį.
Labiausiai jį sukrėtė tai, kad bandymai rasti prasmę logikoje ir prote – žlugo. Jis ieškojo atsakymų moksle, filosofijoje, mene. Bet viskas atrodė per menka, per siaura.
Kuo toliau ieškojo, tuo labiau viskas rodė tik į viena: gyvenimas – tik praeinantis reiškinys, ir niekas jame neturi amžinos reikšmės.
Savo dienoraščiuose jis rašė: „Vienintelis tikras dalykas – mirtis“. Ir tai pavertė jo egzistenciją beveik nepakeliama. Jį ėmė persekioti mintys apie savižudybę. Jis prisipažino, kad slėpė virves ir ginklus nuo savęs, kad neišprovokuotų staigaus veiksmo. Tai buvo egzistencinės krizės dugnas.
Tolstojus pradėjo žvelgti į gyvenimą iš kito kampo. Ir pamatė tai, ko niekada anksčiau neįvertino: aplink jį buvo žmonių, kurie, atrodė, jau rado prasmę.
Jis atkreipė dėmesį į paprastus žmones – valstiečius, darbininkus – kurie, nors gyveno sunkiai, be saugumo, be formalaus išsilavinimo, visgi turėjo tai, ko jis neturėjo: vidinę ramybę, buvimą su gyvenimu, o ne prieš jį.
Tolstojus jiems pavydėjo. Ką jie žinojo, ko jis nežinojo? Kaip jie galėjo gyventi nekankindami savęs tokiais klausimais, kurie jį varė į neviltį?
Atsakymas, regis, slypėjo jų paprastame, bet tvirtame tikėjime. Kol Tolstojus grimzdo į abejonę ir analizę, jie pasitikėjo kažkuo didesniu už save. Jie nekontroliavo gyvenimo – jie gyveno jame.
Tolstojus – racionalus, skeptiškas žmogus – sunkiai priėmė mintį, kad yra tiesų, kurios nepaaiškinamos protu.
Bet kažkas jame jau linko kita kryptimi. Jis ėmė tyrinėti religijas, ieškodamas bendros gijos, jungiančios įvairias tradicijas. Skaitė Evangelijas, hinduistų tekstus, gilinosi į Rytų filosofiją – ir pastebėjo: visos šios tradicijos kalba apie vieną – apie prasmę, kuri viršija žmogų, viršija materiališkumą.
Ir tada atėjo svarbiausia įžvalga: Vien žinoti neužtenka. Reikia tuo gyventi.
Tolstojus pradėjo keisti viską – nuo įsitikinimų iki gyvenimo būdo. Jis ėmė atsisakyti aristokratinių privilegijų, paliko patogų gyvenimą. Rengėsi paprastai, dirbo laukuose, daugiau laiko skyrė pagalbai kitiems. Ir tuomet, po daugelio metų, pirmą kartą jo širdis pajuto ramybę.
Bet aplinka šito nesuprato. Jo šeima, draugai, visuomenė nesuprato, kodėl vienas garsiausių rašytojų pasirinko tokį kelią. Vieniems jis atrodė pamišęs. Kiti jį laikė išdaviku. Bet dar labiau jo idėjos nepatiko valdžiai.
Tolstojaus mintys, atradimai ir gyvenimo pasirinkimai buvo labai neparankūs sistemai. Nes laisvas žmogus, galvojantis pats, gyvenantis iš vidaus – kerta per visas struktūras, paremtas kontrole.
Tai turėjo pasekmių: Tolstojus buvo ekskomunikuotas. Jo darbai – cenzūruojami. Jis – persekiojamas. Tačiau jis neatsitraukė. Jam nerūpėjo institucijų pritarimas – jam rūpėjo tiesa.
Jo idėjos padarė didžiulę įtaką Mahatmai Gandžiui. Gandis rašė jam laišką, sakydamas, kad Tolstojaus mintys tapo vienu esminių Indijos nepriklausomybės judėjimo pamatų.
5 pamokos iš Tolstojaus kelionės.
1. Išorinė sėkmė negarantuoja vidinės laimės.
2. Vien protas negali atsakyti į gyvenimo prasmės klausimą.
3. Prasmė – tai ne idėja, tai veiksmas. Ji gyva tik tada, kai ją gyveni.
4. Meilė ir užuojauta – tikrosios vertės šaltinis.
5. Paprastumas – kelias į tikrą ramybę.
Nuolatinė statuso, pinigų, daiktų paieška – iliuzija. Tikra pilnatvė gimsta iš paprasto, autentiško buvimo. Vartotojiškoje visuomenėje tai – revoliucinis aktas.
Tolstojus suvokė: tikros žinios nekyla iš teorijų. Jis ne tik skaitė, studijavo, mąstė – jis viską bandė gyventi.
Ir tik tuomet suprato, kas veikia, o kas – ne.
Galiausiai, Tolstojus savo gyvenimu atsakė į klausimą, kuris skamba daugelio širdyse:
„Kokia mano gyvenimo prasmė?“
Ir jo atsakymas buvo paprastas, bet radikalus:
„Gyventi mylint. Gyventi tarnaudamas. Gyventi iš vidaus – ne iš išorės.“
Ieškok to kas nelaikina.
3 dalis iš 5.
Ši dalis, tai įvadas į praktiką, kuri turi būti kasdieninė. Bet jei dėsite prasmės stogą ant senų pamatų, senų plytų - deja tai neveiks.
Dauguma žmogaus veiksmų yra triukšmas. Dauguma siekių – tik mėginimas pabėgti nuo tylos. Dauguma prasmių – užklijuoti vardai ant baimės būti niekuo. Ir kai tai pradeda trupėti... Kai pamatai, kad net tavo „ieškojimai“, „tikslo siekimas“, net „pašaukimo paieška“ buvo tik užimtumas – tu lieki akis į akį su vieninteliu dalyku, kuris niekur nedingsta: Tyla.
O ką ta tyla atskleidžia?
– Kad prasmė nėra išorėje.
– Kad tikra prasmė nėra sugalvota. Ji yra.
– Ji atsiranda kai nebelieka, ką sugalvoti.
– Kai nebereikia taisytis, įrodinėti, kilti.
Tada prasmė nebeieškoma. Ji jaučiama. Ir ji skamba taip:
„Aš esu. Ir to pakanka.“
„Buvimas – jau yra prasmė.“
Tikra prasmė slepiasi už "Franklio ribos". Tai ne loginė konstrukcija. Tai – tai, ką žinojo Rumi, Eckhart, Laozi, Jungas:
Prasmė slypi ten, kur nebelieka nieko, ką reikia sukurti. Ten, kur nebeturite kuo būti – tik būti.
„Visi baigtiniai dalykai yra iliuziniai.“
Tikroji prasmė slepiasi nelaikinume. Ne daikte, ne pasiekime, ne žodyje.
Tavo veiksmas gali būti laikinas.
Bet tavo būsena, šaltinis, ketinimas – gali būti nebaigtinis.
Prasmė slypi jūsų ketinime.
– Ne ką darote,
– Ne kaip darote,
– O kodėl tai darote.
Jūsų ketinimas – tai jūsų gyvenimo tonas. Tai tyli energija, kuri perriša jūsų pasirinkimus. Tai siela, kuri stovėjo prieš bet kokį tikslą.
Pasiekimais galite pasidžiaugti, pasididžiuoti, galite parodyti savo išskirtinį automobilį ar namą.
Pirmą kartą – tai suveiks.
Antrą kartą – vėl.
Trečią – nieko nebejausite.
Burtai nustos veikti. Laimės jausmas išgaruos. Ir protas vėl ieškos kito daikto, kito tikslo, kito laimėjimo –
kad galėtų pasirodyti.
Bet tylus vidinis balsas tau kartos:
„Tai ne tai.“
„Tai ne tai, ko iš tikrųjų trokštu.“
Ir jei sustosi – net tik akimirkai – tu pajusi... kad tyla ne tuščia. Ji pilna buvimo.
Ir būtent čia – gimsta nebaigtinė prasmė. Tokios neįmanoma pamatuoti. Bet ją galima atpažinti.
Franklis mano didis mokytojas, bet ne vienerius metus strigau jo pateiktos prasmės išpildyme. Ir manau, klupau, kad prasmę Franklis visgi nesukūrė - jis ją atrado savo tyloje ir ketinime. Tikiu, kad būtent tai jis ir norėjo pasakyti... Ir čia slypi milžiniškas skirtumas, nes kol įsikibau į idėją sukurti prasmę, visos mano iniciatyvos buvo bevaisės.
Išlaisvintas protas (PĮT) - galia slypi suvokime, kad esi silpnas, kad esi niekas. Pakėlus akis į dangų, į žvaigždes - visatos akimis tai absoliuti tiesa. Bet protas ir EGO tau nori pasakyti, kad tu valdai ir kontroliuoji viską savo gyvenime - būtent tai ir nori įrodyti kasdien.
4 dalis iš 5.
Gyvenimas nėra lygtis, kurią reikia išspręsti. Jis – visuma patirčių, kuriose neišvengiamai susiduriame su skausmu, baime, netikrumu.
Priėmimo ir įsipareigojimo terapija (PĮT) siūlo ne pabėgti nuo šių pojūčių, o juos priimti, stebėti. Ji moko: kaip galėtume suteikti gyvenimui prasmės, priimdami faktą, kad esame silpni bei pažeidžiami, ir atsisukdami į tai, kas žeidžia.
Ne iš vengimo – o iš drąsos gyventi tikrai.
Tai vadinama psichologiniu lankstumu – gebėjimu būti su tuo, kas nepatogu, bet vis tiek veikti iš to, kas svarbu, kas slypi tavo ketinime. Ne nuo skausmo bėgant, o eidami su juo – savo vertybių link.
Tikroji prasmė nėra suplanuojama. Ji gimsta tada, kai tampame pasiruošę jausti viską – net ir tai, ko nenorime. Kai esame radikaliai atviri sau (ir kitiems). Kai esame radikaliai tiesūs sau (ir kitiems) - nemeluojame sau. Ji gimsta tada, kai veikiame iš ketinimo – net jei protas sako: „per sunku“, „per vėlu“, „per daug skauda“. Nes tik tada galime rinktis, ne iš baimės, o iš tiesos. O klausant savo vidinio balso (intuicijos), iš jo atsirandančio ketinimo, įvyksta nepaaiškinama patirtis, iškyla jausmas, išryškėja prasmė, kad ta viduje esanti esybė yra mano didybė, mano drąsa - ir tada rodos sunkiai paaiškinamu būdu baimės mūsų nevaldo, mes jas atpažįstame, galime jas stebėti, ir kas svarbiausia, galime sąmoningai įveikti.
Ši galinga technika, pagrįsta moksliškai, pasirodė veiksminga net ten, kur kiti metodai neveikia – nuo psichikos ir fizinės sveikatos sunkumų iki tarpasmeninių santykių, sporto, verslo ir kasdienio gyvenimo kokybės.
Tai ne teorija – tai kelias.
Ne apie tobulą save. O apie tikrą.
Gamta – pasitikėjimo gyvenimu mokytoja. Ji primena apie žmogaus ir visatos santykį
Paskutinė dalis...
Pasitikėti, kad egzistuoja kažkas didesnio už mus – kažkas protingesnio, kažkas didingesnio – moko būtent gamta.
Tačiau gamta nėra tik fonas ar gamtos peizažas. Ji – paslaptingas mokytojas. Ji – vedlys į prasmingą gyvenimą.
Stiprus ryšys su ja – tai esminė priemonė išugdyti tą subtilų, sunkiai paaiškinamą, bet giliai pažįstamą jausmą,
kurį tikriausiai esi girdėjęs – pasitikėjimą gyvenimu. Ir štai kas slypi giliau: už pasitikėjimo gyvenimu – slypi beribis pasitikėjimas savimi. O už to – gyvenimo prasmė.
Tolstojus giliai pavydėjo šio jų santykio su gyvenimu. Ką jie žinojo, ko jis nežinojo? Kaip jie galėjo judėti pirmyn nekankindami savęs egzistenciniais klausimais? Atsakymas, atrodė, slypėjo jų paprastame, bet tvirtame tikėjime. Kol Tolstojus grimzdo į filosofines abejones, valstiečiai pasitikėjo kažkuo didesniu už save.
Jie nevaldė – jie buvo santykyje, harmonijoje. Santykyje su žeme. Su dangumi. Su metų laikais. Su tuo, ko neįmanoma numatyti, bet galima jausti. Valstiečiai laimingi – nes nekontroliuoja, ir pasitiki didesniu. Tas didesnis – tai gamta.
Čia ir slypi ta paslaptis – kodėl jie išmoksta tikėti didesniu. Ne iš knygų. Ne iš teorijų. O per gamtos pamokas ir jos energetines patirtis. Per laukimą. Per neišvengiamą ciklą. Per tai, kad niekas nevyksta greičiau nei turi įvykti. Per tai, kad niekas neturi būti suvaldoma, kad turėtų vertę.
Tas paslaptingas valstiečių ryšys – buvimas ryšyje su gamtos kalba, su visatos ritmais, su nevaldomais jos dėsniais – slepia kelią į pasitikėjimą gyvenimu, į prasmingą buvimą, į gilų suvokimą, kad:
Esi niekas. Esi silpnas. Esi žmogus.
Tai, ko tavo protas – ribotas, racionalus, ego valdomas – neleis lengvai pripažinti.
Bet būtent tame – didžiausia dovana. Gamtos dovana – tai suvokimas, kad egzistuoja kažkas didingesnio. Didesnio už tave. Kas valdo ne tik tave, bet ir žemę, visatą, visą egzistenciją. Ir kai suvoki savo vietą visatoje – kad tu nevaldai ir niekada nevaldysi – atsiranda paleidimas.
O iš jo – atsiranda pasitikėjimas. Harmonija su visata ir jos dėsniais. Ir tada… atsiranda prasmė.