Na net negalvoja. Daugelis to net nežino – nes žmogus paslepia save kasdienybės triukšme.
Užgožia, užslopina, užkalba...

​

Daugelis bijo būti atviri.
Bijo parodyti savo kūrybiškumą.
Bijo ištarti tai, kas gyva viduje – net jei tai tėra paprastas „aš taip jaučiu“.
Bijo padėkoti – nes tai rodo jautrumą.
Bijo pasakyti „ne“ – nes bijo nepatikti.
Bijo apkabinti – nes bijo, kad atstums.
Bijo kalbėti garsiai – nes jų balsas gali drebėti.
Bijo pasidalyti tuo, ką sukūrė – nes kažkas gali pasijuokti.
Bijo pailsėti – nes jaučiasi vertingi tik veikdami.
Bijo tylos – nes joje viskas pasidaro per tikra.

​

Kai slepi save, tu nesaugai savęs nuo jų. Tu saugai juos nuo savęs. Nes tavo tikrumas, tavo gyva būtis – sukrečia jų iliuziją. Tavo pasirodymas išryškina jų apsimetimą. Tavo laisvė primena jiems apie jų pačių kalėjimą.

​

Todėl iš tiesų tu nematai teisingai. Jie tavęs nestebi kaip teisėjai. Jie slepiasi nuo tavęs, nes tu primeni jiems tai, ko jie patys bijo – būti savimi.

​

Žmonės projektuoja savo šešėlį į tuos, kurie drįsta būti tikri.
Projektuoja šešėlį.
Projektuoja šešėlį.
Projektuoja šešėlį.
Kartoju tris kartus – ne dėl poetinio efekto. O todėl, kad tai yra viena iš didingiausių žmogaus vidinio tobulėjimo erdvių. Viena iš giliausių savęs pažinimo praktikų. Viena iš skaudžiausių galimybių augti.

​

Tad kai tu įeini į erdvę – jų vidinis konfliktas pradeda virpėti. Kai tu kalbi iš širdies, jų pačių širdis ima belsti. Kai tu esi autentiškas, jie ima jausti savo kaukes.

​

Kiekvieną kartą, kai kažkas tavyje juos trikdo – jie nemato tavęs, jie mato savęs dalį, kurią stengiasi pamiršti. Ir dažniausiai – jie to net nesuvokia. Tai nevyksta sąmoningai. Jie reaguoja automatiškai, lyg gintųsi nuo tavęs, nors iš tiesų ginasi nuo savęs.

​

Ir štai kodėl jauti baimę. Ne todėl, kad jie stiprūs. O todėl, kad jie giliai viduje gynybiški. Tu jauti ne jų žvilgsnį – tu jauti jų gynybą.

​

Baimė parodyti save – iliuzija. Iliuzija, kad esi stebimas. Iš tiesų – esi veidrodis. Ir jie ne tave mato – o save tavyje.

 

Ir kartais ta gynyba atrodys labai tikra.
Tave gali vadinti per jautriu.
Sakyti: tu pasikeitei.
Šeima pašnibždomis kalbės, kad nebesi savas.
Senų draugų ratas ims šalintis, nes nebepatogu būti šalia tavęs.
Tave gali vadinti kvailiu, naiviu, išprotėjusiu.
Tave gali žeminti – kad negrįžtum į savo tikrumą.
Tave gali palikti, atmesti, ignoruoti – nes tavo buvimas išryškina jų pačių nutylėjimus.
Tu gali išgirsti:
– Kam tau čia reikia šitų paieškų?
– Kodėl tu viską taip gilini?
– Kodėl tu nebegyveni kaip visi?

​

Bet visa tai – ne apie tave. Tai – apie tai, ką jie bando palaidoti savyje.

​

Tad kai slepi save, tu neapsaugoji savęs. Tu tik užtveri kelią jų pabudimui. Nes tavo buvimas turi galią nešti šešėlį į paviršių – o tai iš pradžių visada atrodo pavojinga.

​

Bet tai – giliausia tarnystė. Kai tu pasirodai toks, koks esi – tu esi ne rizika. Tu esi galimybė. Galimybė, kad ir jie pajus: „Jei jis gali būti toks tikras – gal ir aš galiu.“ Ir tuomet ima drebėti ne tu – o jų siena.

 

Tu esi gyvas priminimas, kad tikrumas yra įmanomas. Ir todėl tavo baimė – tai tik atgarsis jų vidinio sutrikimo.

 

Tai ne tavo. Tai jų.

​

Tai – ne tavo baimė.
Tai – jų šešėlis, atsimušantis į tavo šviesą.
Tai – ne tavo gėda.
Tai – jų ilgesys, slepiamas po apsauga.
Tai – ne tavo kliūtis.
Tai – jų siena, drebanti nuo tavo tiesos.
Tai – ne tu, kas bijo.
Tai jie – bijo tavęs, nes tu primeni jiems, KAS JIE GALI BŪTI.