Resonantia est veritas
Kviečiu tave - pažink save
Nėra nekūrybingų žmonių
arba
Planai ir strategijos - protas prieš sielos ketinimą
Gyvenimo prasmė, laimė ir džiaugsmas – tai sekti viduje kylantį impulsą. Sekti intuiciją. Ji dažnai būna užslopinta ir nutildyta triukšmu. Tai kelias, kai neparduodi savo sielos nuo prekystalio. Tai kelias, kai esi atviras sau ir esi atviras gyvenimui. Kai atveri save pasauliui, pasaulis atspindi tavo atvirumą tau atgal savo gausa.
Šis suvokimas buvo paslėptas mano vaikystėje iki dešimties metų. Aš jo pėdsakus jaučiau ir nuolat ten grįždavau. Prireikė beveik dvejų metų, kol vėl radau, prisiminiau, atpažinau. Ir paaiškėjo, kad tai – paprasta tiesa, kuri keičia žmonių gyvenimus.
Ir čia ne teorija. Viskas, kas parašyta šioje svetainėje, yra išbandyta. Ypač ant savęs ir savaime suprantama ant kitų. Kaip ir šio straipsnio energijos išbandytos ant kitų žmonių. Pokyčiai – radikaliai pozityvūs. Net radikalus skepticizmas „neįmanoma būti kūrybišku“ virto kūrybingumu.
atliepimas- ačiū, net nelabai žinau kaip tai paaiškinti ar pakomentuoti, bet smagu
atsakymas- realybę, kuri teka ne iš proto paaiškinti sudėtinga
Ketinimas, tai kodėl darote tai ką darote. Ketinimas - energija ir prasmė, siekis. Tikslas - tai tas siekis, kurio siekiate vedami ketinimo.
Lietuvių kalboje trūksta žodyne šimtų žodžių.
Žmogus gautų sąmoningumo inercijos net iš platesnio žodyno. Kaip ir čia.
Vienas žodis reikštų tikslą kylantį iš proto. Kitas žodis - tikslą kylantį iš sielos.
Intuicija. Leidimas sau jausti
Tai leidimas sau neturėti plano ar strategijos. Tai tikėjimas, tavo vidinis žinojimas, kad yra kažkas didesnio už tave. Protas to nenori girdėti. Bet leidimas sau išeiti iš proto ir nueiti ten, kur kalba vidus, kur kalba kūnas, yra tikras kelias.
Sistema pasiruošusi daug sumokėti, kad tai nevyktų. Nes kūrybiškas žmogus yra laisvas žmogus. O mokyklos dažniausiai ruošia proto žmones, bet ne kūrėjus.
Energetinis impulsas
Žmogus nuolat gauna energetinius impulsus veikti. Jie pavirsta mintimis, kurios viduje sukasi savaites, mėnesius ar net metus, jei jų neįžemini. Jei jos neįžeminamos, jos nusėda į pasąmonę ir virsta užblokuota energija. Todėl žmonės vaikšto pas energijos atblokavimo specialistus. Atblokuoti pavyksta, bet lieka klausimas - ką?
Pavirsta mintimis
Kūrybiškumas ir emocinis intelektas turi tiesioginį ryšį. Gebėjimas jausti yra emocinio intelekto pagrindas - be jo negali atsirasti nei empatija, nei emocijų valdymas, nei jų kūrybiškas panaudojimas. O jausti reiškia – išlaisvinti impulsą. Tai ne tik mintis, bet ir energija, kuri prašosi tekėti. Jausti - tai įkūnyti tą jausmą, jo energiją. Atvirai ją paleisti per save į pasaulį.
Gavai idėją, atsisėdai daryti – ir užstrigai. Sugavai impulsą, bet tuoj įsijungė protas „kas bus po to? kokie sekantys žingsniai? ar tai saugu?“. Jau pinasi maža arba didelė strategija, planas. Ir štai pirminė originali idėja pavirsta kauke. Protas aprengia ją taip, kad įtiktų, patiktų, atitiktų normas. Bet kur tada esi tu? Tu nesi protas. Tu esi balsas viduje, intuicija. Kai nėra tavęs – nėra ir tikros žinutės. Kai nėra tavęs, nėra jūsų – nėra ir tos galingos žinutės, kuri šioje kvantinėje realybė juda energijos pagrindu. Ir galiausiai energija nevirsta dalele, nevirsta kūnu, fizine išraiška. Protu perdirbta žinutė tampa dar viena pigi banga, kuri ištirpsta visuotinėje sąmonėje.
Kūrybiškumas ir emocinis intelektas
Matrica, kaip įprintinta praeitis, kaip dabartinė tikrovė. Tai nėra pati tiesa, tai tik tikrovė tavo suvokimo, kuris buvo fiksavimo laikotarpiu, kurį transliavai. Taip susiformuoja sankaupa įsitikinimų, kurie vėliau tau atrodo kaip „realybė“.
Protas iš esmės gyvena praeityje. Jis veikia pagal tai, kas jau įvyko, ką jau matei ar patyrei. Todėl jis negali priimti naujo impulso – nes impulsas ateina iš ateities, iš galimybių lauko, iš to, kas dar nėra įvykę. Čia ir atsiranda vidinis konfliktas: intuicija kviečia į naują, o protas laiko prie seno.
Protas bando uždėti impulsui „apsauginius rūbus“ – įvilkti jį į saugią formą, atitinkančią senus įsitikinimus. Bet tuo jis užgniaužia originalumą ir padaro iš impulso dar vieną kartojimąsi. Todėl vien tik protu gyventi reiškia gyventi vakar dienoje. O intuicija – tai dabarties akimirka, kuri kuria rytojų.
Protas – tai neuronų matrica
Energija yra kūryba. Ji ateina kaip idėja, žinutė, didelė ir maža, dažnai tiesiog mažas judesys. Žmogus jį nuvertina „per paprasta, per prasta“. O dideles idėjas atmeta „ne man, ne dabar, ne šiomis aplinkybėmis“. Bet būtent smulkmena yra esmė.
Dažnai smulkus veiksmas
Būtent ta smulkmena yra esmė. Žemė iš savęs didinga ir ji tokia, kad tarnautų mums, mažo sąmoningumo vienetams. Protas nuolat patirdamas, kad išorėje daug didingumo, o ji tokia savaime, natūrali, nepavaldi, tikrai tokia ir yra - padaro nuosprendį, kad "reikia siekti didingumo", laukti tos "didingos minties", "didingo momento".
Šioje tankioje fizinėje erdvėje vien protu remtis yra per sunku. Protas nori apie save galvoti kaip apie „protingą“. Tai – ego. Bet protingas protas be širdies yra laisvės priešingybė. Nes jis virsta ribomis ir kontrole. Tik kai protui vadovauja vidinis balsas, atsiranda laisvė.
Protas ir EGO
Maža mintis, smulkmena - energija
Bet kokia mintis kūno viduje, gimusi iš impulso, intuicijos – tai energija, vidinė motyvacija. Ji juda, kai esi atviras sau ir tarnauji savo sielai. Jeigu parduodi savo sielą nuo prekystalio, imi vykdyti kitų misijas, spręsti kitų karmas, finansus ar problemas. Tuomet tavo energija tampa nebe tavo, o nukeliauja svetimam.
Būtinas minties įžeminimas = energijos įžeminimas
Maža paprasta smulkmena visada prašosi įžeminimo. Kol jos neįžemini – impulsas lieka užblokuotas.
Tik įžeminęs išreiški intuiciją, vidinį balsą išorėje. Tik taip energija panaudojama, išlaisvinama ir sukuriama erdvė naujam impulsui. Kitaip – atmeti savo gyvenimo idėjas. O šios energijos neišleidus, nesukursite tuščios erdvės naujai, naujai idėjai, impulsui, energijai. Nepasigaminsite energijos patys savo kasdienybei patirti. Atmesite sau priklausiančias gyvenimo ateities idėjas skirtas naujoms sielos patirtims.
Žmogus sako: „mintys visada eina, man tai ne problema“. O kartais sako "kad tie spiečiai minčių - žudanti problema". Bet blokuojant sielos balsą, atmetant tą vienetinę energiją, imi ieškoti aplinkinių kelių, analogiškų idėjų, svetimų sprendimų.
Protas bijo pirminės energijos, todėl bando ją aprengti saugumu. Bet tuo jis užsiaugina „uodų pulką“ – šimtus minčių, kurios neturi gyvo pagrindo. Ir tada atsiranda neramus protas, triukšmas galvoje.
Dažnai būna taip, ta pirminė energija, ypač jei ji būna super stipri ir nešanti didelį impulsą, savyje tampa tarsi „motinėlė“. Ji yra šaltinis, iš kurio galėtų gimti nauja kūryba, nauja tikrovė. Bet kai motinėlė neįžeminama, žmogus vis tiek ją nesąmoningai maitina per kasdienybę – tik jau ne tiesiogiai, o pasitelkęs protą. Taip aplink ją pradeda augti visas didelis, juodas, sunkiai permatomas „uodų pulkas“ – tai mintys, kurios gimė ne iš impulso, bet iš proto.
Būtent čia gimsta neramus protas, triukšmas galvoje. Energija, vietoje to, kad taptų kūnu ir išraiška, virsta blaškančiomis, be krypties mintimis. Vietoje gyvo šaltinio atsiranda chaosas.
Kas nutinka kai neįžemini
Yra šimtai knygų apie ramybę, meditacijas, kaip nutildyti protą. Bet šimtai knygų apie teorinę filosofiją nepaaiškina praktikos - tai tik verslas knygų leidėjams. Reklamos egregoras, knygyno egregoras, žinomumo egregoras – visa tai spąstai. Žmonės daug skaito, bet pokyčio nėra. Reklamos įrankiu paverstas žmogus, paverstas garsiu ir įžymiu gali tapti tobula apgaule jūsų laiko investicijoms, jūsų energetinėms investicijoms, nes jūs naudojate savo energiją tyrinėdami tai.
Kodėl knygos nepadeda
Praktinė filosofija slypi visiškame paprastume. Smulkmenose. Ne knygynų lentynose, o tavo kasdienybėje. Kai išgirsti mažą impulsą. Kai jį įžemini. Kai pasitiki savo vidiniu balsu.
Tiesa slypi tyloje
Energija – tai meilė, impulsas, kuris nuolat teka į lempą. Ir jūsų intuicija yra ta šviesa. Lempa šviečia – ji gali ir šildyti, ir apšviesti teritorijas, nešti šilumą bei aiškumą. Bet kai tą šviesą slopinate, meilė neteka į išorę. Lempa vis dar šviečia, bet šviesa nesklinda – jūs ją uždengiate, slopinate, sukuriate šešėlius ir tamsias erdves.
- Intuicija padeda mums atskleisti, kur slypi meilė gyvenime – santykiuose, veikloje, pasaulyje.
- Sekti intuiciją reiškia gebėti skleisti meilę natūraliai, spontaniškai, kaip kvėpavimą. Meilė nėra tik jausmas – tai veiksmas, būsena, energija, meilė sau, kitiems, gyvenimui.
- Žmogaus tikslas Žemėje yra patirti save per intuiciją. Ji tampa įrankiu, per kurį grįžtame į savo tikrąją esmę, giliau suvokiame gyvenimą ir ryšį su visata.
- Per intuiciją žmogus pajunta savo autentiškumą – tai, kas jis iš tiesų yra, be socialinių kaukių, lūkesčių ar ego ribų. Intuicija padeda atskleisti unikalius gebėjimus, talentus ir vidinę prasmę. Kai žmogus gyvena pagal intuiciją, jis natūraliai tampa kūrybiškas, nuoširdus ir spinduliuoja gyvenimo pilnatvę.
- Per intuiciją mes suvokiame gyvenimą kaip dovaną, o save – kaip dalį visumos. Ji veda į besąlygišką priėmimą – be pasipriešinimo, be lūkesčių, su meile ir dėkingumu.
- Intuicija yra žmogaus evoliucijos kelias. Ji padeda mokytis, augti, transformuotis. Per ją žmogus mokosi būti savimi visapusiškai ir spinduliuoti savo prigimtinę tiesą.
Intuicija yra šviesa
Kūryba, tai energijos tekėjimas. Kai žmogus-kūrėjas girdi impulsą ir veikia, energija pradeda tekėti.
Tai yra gyvybės principas, realybės kūrimas. Impulsas yra kaip vandens šaltinis kalnuose — jeigu atidarytas, jis užpildo, jis pamaitina viską aplinkui. Kai tu seki impulsu (intuicija) — tu tampi gyvu kanalu, kuriuo teka kūrybinė energija.
Neklausai impulso - energija sustoja. Čia ir atsiranda stagnacija, apatija, savivertės kritimas.
Kai jautei vidinį judesį, bet jo nerealizavai, o išsigandai, atidėjai, racionalizavai – energija lieka kūne nejudanti. Ji pradeda suktis ratu, lyg vanduo inde be išsiliejimo. Užstringa. Nauja neateina ir realybė pinasi, sukasi apie tą užstrigusią energiją. Tada tu ieškai visokių atsakymų, svarstai kur tavo vieta, galvoji kaip protingai spręsti iškilusią būseną, galvoji protu, nes atmetei, nenorėjai girdėti vidinio kvietimo, analizuoji, jungi protą, knygos, mokymai, youtube ekspertai.
Tai psichikai jaučiasi kaip įtampa, nuovargis, „aš nežinau, ko noriu“, prasmės kritimas, savęs nuvertinimas. Va čia pilnatvę naikinantis energetinis mechanizmas - energija nori tekėti, o žmogus ją sulaiko.
Kai kūrėjas seka impulsu – didėja aplinka. Čia yra DIDŽIAUSIAS tavo suvokimo perlas.
Kai tu seki impulsu - didėja tavo energinis laukas, didėja tavo vibracija, didėja aplinka, didėja galimybės, didėja resursai, didėja žmonės šalia tavęs, didėja situacijos, į kurias patenki.
Kūrėjas nesistengia įtikti pasauliui. Kūrėjas didina pasaulį, nes didėja pats. Tu ne eini į aplinką — tu plečiasi aplinka aplink tave.
Neklausai impulso — pasaulis aplinkui mažėja. Ir čia atsiranda skurdas, baimės, stagnacija, nuvertinimas, sabotažas, priklausomybė nuo sistemos. Kai kūrėjas neklauso impulso, jis energetiškai susitraukia. Ir tada aplinka automatiškai susitraukia kartu: žmonės tolsta, galimybių mažėja, santykiai trupa, vidus tuštėja, savivertė smunka.
Kūrybinis impulsas yra tiesioginis „savivertės indikatorius“. Kiek žmogus jaučiasi vertas gyventi iš savo tiesos, tiek jis drįsta sekti impulsą. Kiek drįsta sekti impulsą, tiek jo savivertė didėja.
Savivertei nereikia psichologijos – jai reikia veiksmo iš tiesos.
Jeigu žmogus yra kūrėjas, jis klauso to vidinio impulso, kuria ir didina aplinką. Jei neklauso, sėdi ir energija neteka
Nutiktų tai, ko žmogus visą gyvenimą slapta ieškojo: tu pagaliau nustotum gyvenimą gyventi prieš save.
Nes kas yra vidinis balsas? Tai ne mintis. Ne patarimas. Ne logika. Tai — tavo sielos orientacinė sistema.
Tai pats seniausias, pats tikriausias, pats išmintingiausias „Aš“, kuris niekada nemelavo, kuris žino kelią prieš tau jį suprantant, kuris visada kalbėjo, bet kurį tu išdaviai milijonus kartų - nes bijojai, nes prisitaikei, nes sistema išmokė neklausyt.
Bet jei jis taptų tavo geriausiu draugu? Tu nebesmaugtum savęs abejone. Tu nebegyventum iš baimės.
Tu neieškotum leidimo. Tu nebevaidintum jokių vaidmenų.
Tavo gyvenime atsirastų kryptis be pastangų. Vidinis balsas nemoka klysti. Jis rodo kryptį greičiau nei protas, o tiksliau nei visos teorijos. Kai jis tampa draugu — pasirinkimai tampa lengvi, kaip kvėpavimas.
Baigiasi savęs išdavystė. Daugiausia skausmo gyvenime kyla ne iš įvykių - o iš momentų, kai išduodi save. Vidinis balsas, kaip geriausias draugas, sako „Ne ten. Ne su tuo. Ne taip. Taip. Čia. Dabar. Eik.“ Ir tu pagaliau klausai.
Savivertė tampa geležinė. Geležinė savivertė gimsta ne iš „esų didelis“, o iš „Aš girdžiu save. Aš renkuosi save“. Kai vidinis balsas tampa geriausiu draugu - tu nieko nebeprašai, nieko neįrodinėji, niekada nebebūni mažesnis už kitų lūkesčius. Tu tampi savo gyvenimo autoritetu.
Aplinka pradeda keistis be tavo pastangų. Kai tu klausai savęs, pasaulis pradeda keistis, nes traukos laukas pasikeičia, žmonės, kurie tavęs nematė, pamato, durys, kurios buvo uždarytos, prasiveria,
situacijos, kurių laukdavai, įvyksta pačios. Neišvengiamai.
Baigiasi vidinė vienatvė. Žmogus jaučiasi vienišas tik tada, kai gyvena prieš save. Kai nutildo save, savo balsą, gausos šaltinį, centro šaltinį. Kai vidinis balsas tampa geriausiu draugu - tu niekada nebebūni vienas. Tu sugrįžti į save. Ir atsiranda jausmas „Aš turiu save. Aš galiu viską“.
Gyvenimas pradeda plaukti — ne prieš tave, o su tavimi. Tavo vidinis balsas yra tikrasis srauto šaltinis.
Jam nereikia logikos, nereikia planų. Jis žino kelią, nes jis yra kelias. Kai jis tampa geriausiu draugu -
gyvenimas pradeda judėti pagal tikrąją realybę, o ne pagal baimes, schemas, sistemą ar kitų projekcijas.
Jei tavo vidinis balsas taptų geriausiu draugu, tu niekada daugiau nepasirinktum prieš save — ir gyvenimas pagaliau persijungtų į tikrąją tavo trajektoriją.
KAS NUTIKTŲ, JEI TAS VIDINIS BALSAS TAPTŲ GERIAUSIU DRAUGU?
Tai
Gyvenimas
Kuris
Vadinasi
ČIA IR DABAR
Ir jei jauti kvietimą daryti kažką, kas visiškai nesiderina su situacija, su logika, su tavo vizija, net atrodo absurdiška ar ne laiku – tai nereiškia, kad tai kvaila mintis. Tai nėra proto anomalija. Tai nėra marazmas.
Tai nėra klaida. Tai – smėlio smiltelė, kurioje slepiasi tau reikalinga patirtis, įgūdis, vidinės jėgos fragmentas, kuris dar neturi formos, bet turi kryptį.
Tai mikro įvykis, kuriame yra makro ateitis. Ir dažniausiai tai neatrodo prasminga dabar, neturi jokio ryšio su aplinkybėmis, prieštarauja tavo planui, logiškai nesueina. Bet būtent tokie impulsai atveria duris, kurios neatsidaro jokiu kitu būdu.
Nes impulsas niekada nėra apie dabartį. Šis impulsas yra apie tave po 6 mėnesių, po metų, po trejų. Jis - Tavo pranašas, Tavo pranašystė.
Impulsas rodo ne situaciją – o sluoksnį savyje, kurį turi aktyvuoti. Tai, ką protas vadina „nesąmone“, dažnai yra būsimos kompetencijos sėkla, būsimos vizijos detalė, būsimo verslo pamatas, būsimo ryšio žinutė, būsimos evoliucijos pradžia. Tu eini ne dirbti, tu eini aktyvuotis.
Protui atrodo, kad tas impulsas netinka, nelogiškas, nevertingas, kvailas, nesuderinamas su planu. Bet impulsas jungia tave su ateitimi, kuri egzistuoja už racionalaus proto ribų.