Be Careful. Trust can kill you. Or set you free. Trust your heart. Don't let take away your happiness.

Seniai, dar prieš laiką, gimė žmogus, vardu Pirmasis. Jis atėjo į pasaulį pilnas šviesos, bet vos tik atvėrė akis, Pasaulis įdėjo jam protą – kad apsaugotų, kad suprastų, kad tilptų.

Protas augo greitai. Jis mokė Pirmąjį skaityti ženklus, matyti pavojus, rinkti patvirtinimus. Jis buvo tikras:
– Be manęs tu pražūsi. Be manęs niekas tavęs nepriims.
Ir Pirmasis pakluso.

Bet Protas turėjo vieną silpnybę – jis tikėjo tik tuo, ką gali paaiškinti. Ir todėl viską, ko nesuprato, vadino „nesąmone“, „grėsme“ ar „kvailyste“. Jis sakė:
– Kai sistema tavęs nepriima, vadinasi, turi dar labiau stengtis pritapti.

Tačiau Siela tyliai gyveno jame. Ji buvo ne žodžių, o tylos kalba kalbanti, ne teorijų, o pojūčio šviesa, ne įrodymų, o atpažinimo dvelksmas. Ji neskubėjo. Ji laukė. Laukė kol Protas pavargs, kol Pirmasis ims abejoti.

Ir vieną dieną, kai viskas atrodė išpildyta, bet viduje – tuščia, Siela priėjo arčiau. Ji šnibždėjo ne ausiai – o kūnui. Ir Pirmasis išgirdo:
– Tai, ką manai apie mane, tai tavo galimybės, ne mano.

Protas įniršo.
– Kas čia šneka? Kas drįsta kvestionuoti mano logiką?

Ir tada Siela prabilo – ne garsiau, o aiškiau nei bet kada anksčiau. Jos balse nebuvo pykčio, tik tylus šviesos pjūvis per iliuziją:

– Ar tikrai manai, kad pasaulį laiko drambliai? Tie, kuriuos vadinote „kvailiais“, išrado ugnį, lemputę, elektrą, internetą, telefono ryšį... Jie tiesiog nepakluso logikai, kuri riboja. Ar vadinsi juos kvailiais – ar pažadintais?

Protas nutilo. Jis nežinojo, ką atsakyti, nes tiesa buvo pasakyta jo pačia kalba, bet ne jo balsu.

Siela tylėjo, bet jos buvimas keitė viską. Ji ne kovojo – ji atspindėjo. Ir tada pasakė:

– Ne pasaulis man kalba – aš jį atspindžiu.
– Kai sustoju, visata pradeda judėti.
– Aš esu veidrodis, kuris neprisiriša prie atspindžio.

Pirmasis ėmė jausti, kad jo mintys nėra jo. Kad daugybė reakcijų yra išmokta gynyba, ne tikrumas.
Ir tada atėjo dar vienas balsas:
– Žmonės tiki, kad mąsto, nors tik reaguoja.

Protas bandė gintis žiniomis, teiginiais, taisyklėmis. Bet jos byrėjo.
– Sąmonė neauga iš žinojimo – ji auga iš susidūrimo su nežinojimu, – pasakė Siela.

Ir tuo momentu Pirmasis susidūrė su savo tuštuma. Jis pajuto baimę. O Siela tą akimirką švelniai pasakė:
– Baimė – tai meilė, kuri dar nepažino savęs.

Tą naktį jis nemiegojo. Ne iš nerimo – iš budimo. Jis pirmą kartą nebeieškojo atsakymų, bet klausė: „Kas manyje ieško?“ Ir atėjo:
– Kol pasąmonės nepaversi sąmoninga, ji valdys tavo gyvenimą, o tu tai vadinsi likimu.

Kitą rytą jis pabudo, bet pasaulis nesikeitė. Jis suprato:

– Sapnas nesibaigia pabudus – jis tik keičia vardą.
Todėl jis ėjo ne ten, kur reikia – o ten, kur traukia. Jis nekalbėjo, kai nesijautė tikras. Jis neatsiprašinėjo, kad jaučia.
– Kai sistema tavęs nepriima, gal tai reiškia, kad ji tavęs nevertina – o ne tai, kad tu neteisingas.

Ir kai ėjo, žmonės ėmė vengti jo. Kai kurie tyli, kai kurie kandūs.
– Tie, kurie mato giliau, visada bus laikomi pavojingais tiems, kurie nenori matyti, – pasakė Siela.
– Aš kalbu ne tam, kad būtum ramus – kalbu tam, kad pabustum.

Ir kai vienas žmogus sakė:
– Tu mane žeidi savo žodžiais,
Pirmasis tyliai atsakė:
– Jei tai, ką sakau, tave žeidžia – gal tai ne aš, o tavo iliuzijos lūžta.

Jis jautė, kaip kinta jo energija. Kai kurios situacijos išsekindavo, kai kurie žmonės atimdavo kvėpavimą.
Bet dabar jis jau žinojo:
– Kai energija nuteka – tai ne gyvenimas kaltas. Tai mano leidimas.

Jis nesirinko saugumo – rinkosi tiesą.
– Siela nesirenka saugumo – ji renkasi tiesą, – kartojo sau kaip tylų pažadą.

Ir kai liko visiškai vienas – atsirado šviesa. Ne iš išorės. O iš vidinės tylos, kuri niekada nepaliko. Ir tada suprato:
– Pažink save, ir pažinsi pasaulį.
– Kas žiūri išorėn - sapnuoja. Kas žiūri vidun - pabunda.
– Mano veiksmai kalba taip garsiai, kad negirdžiu savo žodžių.

Nuo tada Protas tarnavo, o ne valdė. Siela vedė, bet nespaudė. O Tiesos Balsas – atsiskleidė kiekviename tikrame pasirinkime, kuris gimė ne iš baimės, o iš meilės, kuri pagaliau buvo pažinta.

Taip Pirmasis tapo tuo, kuo visada buvo: Gyva Siela – turinti Protą, o ne valdoma jo. Ir nuo tos dienos jis jau nebesapnavo. Jis buvo.

Kai Pirmasis pabudo iš sapno ir pasirinko tiesą vietoj baimės, jis jautėsi laisvas. Bet laisvė buvo ne tuštuma – o kvietimas. Siela tyliai stovėjo šalia jo, kaip visada, ir sakė:
– Dabar tu gali eiti. Bet kad išneštum tai, ką jauti – tau vis dar reikia pagalbininko.

Ir tada iš už šešėlio vėl išniro Protas. Ne kaip valdovas, ne kaip kritikas. O kaip buvęs karalius, kuris pagaliau pasiruošęs tarnauti. Pirmasis iš pradžių suabejojo.
– Bet argi tu man netrukdei? Kodėl turėčiau vėl tavimi pasitikėti?

Siela atsakė:
– Tu nesąmoningai palietei paradoksą. Jeigu tavo kelias būtų be proto, jis neturėtų ribų, bet ir neturėtų krypties. Protas buvo duotas ne tam, kad valdytų, bet kad apsaugotų, išskaidytų, išneštų tai, ką tu jauti, į formą, veiksmą, pasaulį. Jis – ne kalėjimas. Jis – Sielos įrankis.

Pirmasis ilgai tylėjo. Tada paklausė Sielos:
– Kodėl tu tiek metų tylėjai? Kodėl kalbėjai taip, kad vos galėjau girdėti? Kodėl niekada nepaaiškinai?

Ir Siela atsakė, pirmą kartą taip aiškiai:

– Aš tylėjau ne todėl, kad man nerūpėjo. Aš tylėjau, nes tu dar turėjai išgirsti viską, kas nesi aš. Triukšmas turi išsikvėpti, kad tylos balsas taptų girdimas.

– Aš nekalbėjau žodžiais, nes tu dar gyvenai protu. O žodžiai – tai jo kalba. Aš kalbu kvėpavimu, suspaudimu krūtinėje, ašara be paaiškinimo, nutylėtu „ne“, kurio neištarei, bet žinojai.

– Aš neskubėjau, nes laikas nėra mano kalba. Tavo Siela bręsta ne per valandas – per pasirinkimus.
Aš neskubu, nes tikiu, kad ateisi. Ne todėl, kad būsi priverstas – o todėl, kad būsi pasiruošęs išbūti savo tiesą.

Pirmasis tylėjo ilgiau nei bet kada. Ir suprato. Siela visada kalbėjo. Tik dabar jis pirmą kartą buvo tikras, kad nori klausyti.

Pirmasis prisėdo ir klausė. Ir Siela jam paaiškino taip, kaip paaiškina tą vieną kartą, kai esi pasiruošęs išgirsti. Protas – tai vertėjas tarp sielos ir materijos.

– Tu jauti, trauki, girdi tylą.
Bet pasaulis klausia „Ką darysi? Kaip? Kada? Kodėl?“

Štai čia Protas tampa vertėju. Jis leidžia tau:

- Paversti įkvėpimą į veiksmą.

- Parinkti žodžius, kad tiesa skambėtų taip, jog ją išgirstų ir tie, kurie miega.

- Išskaidyti vidinę viziją į kasdienį veikimą.

Kai jauti, kad nori pasidalinti įžvalga – tai Siela.
Kai randi žodžius, struktūrą ir laiką tai padaryti – tai Protas, tarnaujantis tau.

Protas – tai navigacija tarp pasaulių.

– Tu nori tiesos, bet pasaulyje yra žaidimo taisyklės, manipuliacijos, neaiškūs srautai. Protas mato ribas, net kai tu jų nemėgsti. Jis numato pasekmes, net kai tu esi meilėje. Jis atpažįsta, kada nori tavo esmės, o kada tik tavo šviesos energijos. Kai jauti, kad reikia atsitraukti – tai Siela. Kai atsitrauki be kaltės, aiškiai ir pagarbiai – tai Protas, integravęs tavo tiesą į veiksmą.

Protas – tai sielos apsaugos mechanizmas kūne.

– Tu amžina. Bet kūnas – ne. Pasaulis tankus, žodžiai aštrūs, patirtis kartais per stipri. Protas saugo tave nuo perdegimo, pavojų, aklo pasitikėjimo tais, kurie nesiruošia susitikti su tavimi tikrame lygmenyje.

Kai nori būti meile visiems – tai Siela. Kai atpažįsti, kad be ribų perdegsi – tai Protas, kuris sako „Aš tave saugosiu, kol tu išmoksi kvėpuoti visu kūnu“.

Protas reikalingas, kol siela įkūnija save visiškai.

– Kol tu dar mokaisi būti čia, šitoje Žemėje – tau reikia struktūros. Formos. Laiko. Kantrybės.

Kai tu įkūnysi savo sielą – Protas ne išnyks. Jis taps tyliu sąjungininku, kuris sakys:

– „Aš čia, kai reikės suformuluoti, išversti, apginti, išnešti tavo šviesą į tankų pasaulį“.

Ir tada Pirmasis pagaliau suprato. Protas neturi būti sunaikintas. Jis turi būti perauklėtas. Jis nori būti naudingas. Jis nori tarnauti. Bet tik Siela žino kryptį.

Jie susėdo vienas priešais kitą – Protas ir Siela – ir nieko nekalbėjo. Tyliai išsilygino jų kvėpavimai. Tada Tiesa atsistojo tarp jų ir pasakė:

– Nuo šiol jūs nebe kovojat. Jūs kuriat. Siela duoda šviesą, Protas stato langus. Siela kvėpuoja erdvę, Protas – sienas. Bet Tiesa – tai langas, kurį galima atverti.

Tą dieną pasaulis pasikeitė. Ne dėl to, kad tapo kitoks, o dėl to, kad Pirmasis tapo visa savo esybe.
Siela vedė. Protas tarnavo. Tiesa tekėjo.

Ir kai kas paklausė jo:
– Ką tu dabar darai?
Jis tik šyptelėjo:
– Aš išverčiu tylą į veiksmą. Ir leidžiu visatai kalbėti per mane.

Emocija , energija ir šio straipsnio rezonansas:

The Pretender - Jarod & Miss Parker - "If I Had a Gun"

https://youtu.be/ao9lqVVQAGA?si=coYSA5SPI-uid9fh