Resonantia est veritas
Kviečiu tave - pažink save
Kas paslėpė žmogaus savivertę?
Žmogus praranda ryšį su savo šaltiniu tada, kai pradeda mokėti už tai, kas jam jau ir taip priklauso. Perka tai, kas iš tiesų nieko nekainuoja. Viskas, kas buvo nemokama, tapo mokama. O tai, kas buvo brangiausia, tapo nieko verta. Iš tiesų, tu jau esi vertės šaltinis. Viskas, ko tau reikia, – ne įrodyti, o puoselėti šį šaltinį. Tu esi kūrėjas.
Kai prasidėjo industrializacija, buvo sukurta sistema, kuri perrašė vertės dėsnius. Ji pavertė mokamu tai, kas buvo natūralu ir įgimta. Žmogaus intuicija, kūryba, šiluma, ryšys, dvasinė energija – visa tai, kas buvo nemokama, tapo prekėmis. O tai, kas turėjo būti tavo vidinė vertė, buvo pervadinta „kompetencija“, „sertifikatu“, „patirtimi“. Sistema pasakė „Nuo šiol tu nebūsi vertas, kol neįrodysi, kad esi vertas“. Ji buvo sukurta taip, kad tu taptum jos tarnu, o ne ji tau. Vietoje to, kad ji tarnautų tau puoselėjant savo šaltinį, tu pats tapai jos šaltiniu.
Ir taip gimė nuolatinis įrodinėjimo ciklas. Tu kasdien įrodinėji, kad esi geras darbuotojas, partneris, pilietis, žmogus. Sistema tiesiog nupirko tavo savivertę – už pažymėjimą, už darbo vietą, už saugumą, už pažadą „būti kažkuo“. Nuo tada tu pradėjai mokėti ne už paslaugas, o už leidimą būti.
Tu moki ne už daiktus — tu moki už teisę gyventi pagal svetimus standartus. Bet sistema neveiks, jei tu nustosi jai įrodinėti. Kai tu atsisakai įrodinėjimo, tu grąžini sau autonomiją.
Tavo vertė nėra skaičiuose. Ji – tavo dažnyje, tavo kūryboje, tavo sąmoningume. Tu nesi sistemos produktas – tu esi šaltinis, iš kurio sistema gyvena.
Kai skaitysi, kvėpuok ir neklausyk kritinių minčių. Nersime giliai. Povandeninis pasaulis slepia daug paslapčių, spalvų. Kuo giliau, tuo daugiau relikvijų iš nuskendusių kadais nešiuolaikinių, bet didingų laivų. Klausyk širdies. Jausk ar atliepia tave balsas viduje, kuris pavirto vaiduokliu praeityje.
Atsiverčiau savo užrašus. Užrašus, kuriuose yra pratimai, praktikos, principai, visos prakaituotos tikros praktikos, ne teorija - laisvės, savirealizacijos, tiesos principai, įrankiai savęs pažinimo, principai know-how.
Puslapius apie savivertę... Sukilo energija gal pasidalinti šaknimi - kas paslėpė žmogaus savivertę? Gal kosminės jėgos (hahaha), gal ateiviai tyliai veikia (hahaha), o gal galima viską protu paaiškinti, nes kas protingųjų sugalvota, paaiškinama protu.
Suabejau, užverčiau užrašus... Bet papuolė ši daina. Dėkingumas Egidijui. Vėl atsiverčiau ir nusprendžiau sutvarkyti juos nuosekliai. Emociniai žodžiai, pavyzdžiai ir eilutė po eilutės atsiskleis protinga ir gudri puzlė, kuri pabaigoje atsivers savo pilnu piešiniu .
Kur žmogus praranda ryšį su savo šaltiniu
Istorinis sluoksnis.
Anksčiau žmogaus vertė kilo iš gebėjimo duoti tai, kas natūraliai tekėjo iš jo vidaus. Jo darbas buvo gyvenimas, o ne pareigos. Jis dirbo žemei, gyveno su ciklais, kūrė iš vidinės būties, jo darbas buvo jo dvasios išraiška. Kai prasidėjo industrializacija, sistema atliko labai subtilų triuką – ji atskyrė kūrėją nuo kūrybos.
Tavo kūryba tapo „darbu“.
Tavo laikas – „valandiniu tarifu“.
Tavo talentas – „kompetencija“.
Tavo sąmonė – „žmogiškieji ištekliai.“
Tai, ką žmogus kūrė kaip prasmę, sistema pavertė produktu.
Tai, ką žmogus darė kaip ritualą, sistema pavertė procesu.
Tai, ką žmogus išgyveno kaip išsireiškimą, sistema pavertė produktyvumu.
Taip siela prarado savo teritoriją. Be karo, nors jie fone buvo reikalingi. Be kovos, nors ji subtiliai dalyvavo tame.
Tai, kas buvo natūralus vertės srautas, buvo suprekinta – paversta matuojamu, apmokestinamu, kontroliuojamu vienetu. Taip sistema nupirko tavo šviesą už atlyginimą.
Ji pasiūlė iliuzinį saugumą mainais į iliuzinę laisvę. Sistema sugalvojo saugumą, sugalvojo laisvę, apibrėžė jų reikšmes ir paaiškino tau, kad nuo šiol tai bus „laisvė“, o tai – „saugumas.“ „Dirbk mums, ir mes tave apsaugosim nuo bado, nuo baimės, nuo nežinomybės“. Nuo to momento žmogus pradėjo keisti savo neįkainojamą gyvybinę energiją į pinigus.
Ir nuo to momento žmogaus vertė tapo išoriniu projektu. Kiek pagaminsi, tiek būsi vertas. Kiek pasieksi, tiek tave mylės. Kiek sutalpinsi į CV, tiek tave priims. Tai – ne ekonominė vergovė. Tai – egzistencinė.
Kai viskas tapo mokama, žmogus nustojo matyti, kad pats gyvenimas yra dovana.
Meilė – pavirto terapija.
Kūryba – karjera.
Tyla – prabanga.
Ryšys – turiniu.
Net dvasinis augimas tapo kursu, sertifikatu, rinkos niša.
Siela tapo produktų serija.
Ir žmogus pradėjo mokėti už tai, kas buvo jo prigimtis.
Tu moki už žemę, kuri tave maitina.
Už vandenį, kuris tave gydo.
Už tylą, kurios nebegirdi.
Už laiką, kuris tau nepriklauso.
Už energiją, kuri yra tavo.
Psichologinis sluoksnis
Kai vertė tapo matuojama išoriniu patvirtinimu – atlyginimu, pažymėjimu, laipsniu – žmogus prarado vidinį matuoklį. Jis nustojo jausti „Aš esu vertas, nes esu“ ir pradėjo galvoti „Aš būsiu vertas, kai pasieksiu, kai uždirbsiu, kai įrodysiu“.
Sistema nupirko tavo vertę, sumažino ją. Tavo beribė gyvybinė energija pavirto minimalia verte, kurią apibrėžia sistema, o ne tu. Patvirtinimą ji pavertė pojūčio pakaitalu, apdovanojimą – buvimo pakaitalu, pažymį – sąmonės pakaitalu. Tu pradėjai gyventi ne iš tiesos, o iš statuso.
Energetinis sluoksnis
Kai žmogus praranda vidinį vertės pojūtį, jis pradeda maitintis išorine energija. Pagyra, dėmesys, klientas, pergalė, net tavo sporto komandos laimėjimas – viskas tampa tavo projekcija, išorine vertės projekcija. „Like“, užsakymas, rezultatas – viskas tampa degalais ego, bet ne maistu sielai. Sistema būtent to ir nori. Jos rankose tavo siela pavirsta vaiduokliu, o ego valdovu. Ji palaiko šį mechanizmą, nes tada tu esi valdomas vidinės energijos stygiumi ir turi jos semtis išorėje. Tu visada sieksi daugiau – pinigų, statuso, dėmesio – bet niekada nesijauti pilnas. Ji irgi žino dopaminą, ne tik tu. Sistema tokia tam, kad tu pamirštum - energiją gali ir turi gamintis pats.
Sistema įtvirtino mintį, kad šaltinis yra išorėje: valdžia, institucija, darbdavys, ekspertas, terapija, Dievas – bet ne tu. Žmogus tapo mažas, auka, varžtelis. O kai pamiršo savo talentus - natūralu, kad sistema tapo jo gelbėtoju.
Kaip susigrąžinti vertę
Kai nustoji vertinti save per išorę, tu automatiškai iškrenti iš sistemos hipnozės. Tavo vertė tampa ne ekonomine, o energetine.
Ir čia slypi paradoksas. Kai nesi priklausomas nuo pinigų – jie pradeda ateiti laisviau. Kai nesi priklausomas nuo pripažinimo – žmonės pradeda girdėti tave aiškiau. Tik tada grįžta tikrasis ryšys su šaltiniu – su tavimi pačiu.
Vertės manai
Žmonės dažnai sako man, žiūri į mane - kaip? Jei tau taip "kas nors" stebuklingai veikia, tai nereiškia, kad veiks man. Riboto proto, kuris remiasi praeitimi raumenys. Bet visi atsakymai, visi - slypi giliam darbe su saviverte. Beje - ne tik! Dažnai aplink būna tiek dumblo, kad dar jį ilgai taip pat reikia nuvalyti.
Ir aš ėjau visą šitą kelią pats su savimi. Kai sistema patikėjęs palikau savo tikruosius namus, grįžęs radau ten visą ūkį, kiaulės, vištos, miško žvėrys - bardakas. Mėšlas, smarvė, juodos sienos, voratinkliai. Turėjau pats išsikuopti.
Aš irgi sakiau, taip pat kaip tu - kaip? Bet mano sprendimas buvo toks - atgal negrįšiu. O kaip - nesvarbu. Svarbu, kad pagaliau eisiu keliu, kuriame savo sielos nuo prekystalio nepardavinėju.
Ir eidamas mano bailusis protas jungė naujus taškus šioje nežinomybėje.
Klausimas "kaip" pavirto "know-how".
Nikola Tesla ne tik kūrė laisvą energiją – jis grasino visai sistemai. Jei energija taptų prieinama visiems, žmonės nebeturėtų tarpininko.
Pagal kvantinės fizikos dėsnius, kai atsiranda viena energija – gimsta jos atsvara arba jos priešingas potencialas. Kiekviename atome gyvena šis principas: teigiama ir neigiama energija sudaro pusiausvyrą.
Būtent ši įtampa tarp priešybių leidžia viskam egzistuoti. Kad kas nors pasireikštų materijoje, turi būti harmonija tarp jėgų, kurios viena kitą laiko. Visa, kas mus supa – sudaryta iš atomų. Žemė – tai dualumo išraiška. Joje šviesa ir tamsa, pliusas ir minusas, vyras ir moteris, kūrimas ir griovimas – viskas yra tos pačios visatos šokio dalis.
O sąmoningumas – tai to žinojimas ir gebėjimas nemaitinti neigiamos energijos savo reakcijomis.Tu žinai, kad ji yra, bet jos nemaitini. Todėl neatsiranda kraštutinumai – lieka tik balansas ir žinojimas, kad jei maitinsi neigiamą energiją savo reakcijomis, ji materializuosis ir sukurs kraštutinumus.
Tas pats dėsnis pasireiškė ir žmonijos istorijoje. Kai gimė industrializacijos sistema, sutelkusi vertę į vienas rankas, gimė ir jos atsvara – Nikola Tesla. Jis atnešė pasauliui brėžinius, kaip planetos energija gali tekėti laisvai, be kainos ir kontrolės.
Nikola Tesla siekė įkūnyti būdus, kaip žmonija galėtų gauti nemokamą energiją, šviesą ir ryšį be laidų, be tarpininkų ir be kontrolės. Žmogus būtų energetiškai savarankiškas. O energetinė laisvė – tai pirmas žingsnis į sąmonės laisvę. Bet tuo metu sukurtas finansų vienose rankose modelis to neleido – energija negali būti nemokama, nes tada griūna pelno sistema.
"Smiljane [kaimelis Serbijoje] turėjome dvi taisykles - sąžiningumą ir gerumą. Tas, kuris neapgaudinėjo savo artimo ir buvo pasirengęs padėti, buvo laikomas padoriu, garbingu žmogumi... Plačiajame pasaulyje viskas kitaip. Visiškas niekšas, kuris laikosi kitų niekšų sugalvotų taisyklių, laikomas padoriu žmogumi, garbingu visuomenės nariu. Man nerūpi jų taisyklės. Visada gyvenau pagal savas, tas, kurias išmokau tėvų namuose. Visada buvau abejingas tam, ką apie mane sako tie, kurių negerbiu.
Svarbu buvo tik tai, ką apie mane galvoja žmonės, kuriuos gerbiu, ir ką aš galvoju apie save. Niekas mano veiksmų nevertino griežčiau nei aš pats. Ir jei prieš eidamas miegoti galėdavau sau pasakyti, kad dieną nugyvenau garbingai, užmigdavau ramiai. Visada buvau aukščiau už niekingą pasaulį, kuriame viešpatauja pinigai."
Nikolas Tesla.
Kol žmogus jaučiasi tiesiogiai prijungtas prie šaltinio – gamta, intuicija, kūryba, meilė, energija – jis nepriklauso. Jis nepriklauso nuo sistemos, nes turi savo energijos šaltinį. Sistemai tai pavojinga, nes ji negali iš to gauti jokio pelno.
Tave nuo tavo šaltinio atjungia:
Nuo gamtos – per miestus.
Nuo kūrybos – per darbą.
Nuo kūno – per vartojimą.
Nuo intuicijos – per „ekspertus.“
Kai žmogus praranda tiesioginį ryšį su šaltiniu, jis tampa priklausomas. Jis pradeda ieškoti to, ką prarado, – bet ieško ne savyje, o sistemoje.
Kai tave atjungia nuo šaltinio, atsiranda tarpininkas. Tai gali būti institucija, technologija, sistema, ekspertas, korporacija – kažkas, kas „tiekia“ tai, ką tu anksčiau gaudavai tiesiai.
Vietoj šaltinio (nemokamos energijos) – elektros tiekėjas.
Vietoj kūrybos – darbdavys.
Vietoj žinojimo – universitetas.
Vietoj meilės – programėlė.
Vietoj bendruomenės – socialinis tinklas.
Po kelių kartų žmonės pamiršta, kad kažkada viskas buvo kitaip. Niekas nebeprisimena, kad energija, vanduo, laikas, kūryba – buvo laisvi. Tai tampa „natūralu“, mokėti už būstą, už švietimą, už sveikatą, už gamtą, už ryšį, už buvimą. Taip žmogus, pamiršęs savo prigimtinę vertę, tampa amžinu prenumeratoriumi.
Kai tu vėl jauti šaltinį savyje, kai jauti, kad tavo kūryba, intuicija, šiluma ir meilė kyla iš vidaus – sistema praranda valdžią. Tu vėl tampi savarankišku energetiniu vienetu – laisvu žmogumi.
Sistema išmoko, kad žmonės, kurie netiki savo verte, yra daug lengviau valdomi. Jie tampa priklausomi nuo patvirtinimo, saugumo, darbo, vartojimo. Sistema negali veikti, jei žmonės gyvena iš savo vidinio šaltinio. Tokie žmonės būtų kūrėjai, o ne vartotojai. Kūrėjų sistema negali kontroliuoti, nes jie patys generuoja energiją. Todėl sistemai reikia ne kūrėjų, o žmonių su menku sąmoningumo lygiu, kurie tiki, kad vertė ateina iš išorės. Tokius žmones galima skatinti dirbti per baimę, motyvuoti dirbtiniais troškimais ar įtikinti, kad laimė bus „kai pasieksi“. Sistema nori, kad tu visada šiek tiek trūktum – kad būtum visada šiek tiek pavargęs, visada šiek tiek skolingas, visada šiek tiek nepakankamas. Tai – ekonominis modelis.
Kai žmogus netiki, kad jis vertas turėti, jis nekuria. Kai jis nekuria – jis perka. Kai jis perka – jis maitina sistemą. Netiki, kad esi pakankamas – pirk produktą, kuris tave „pagerins“. Jauti tuštumą – pirk pramogą, kuri ją užmaskuos. Bijai ateities – mokėk už saugumo iliuziją – poliso, pensijos ar „stabilaus darbo“ pavidalu. Trokšti būti matomas – mokėk už reklamos pasiekiamumą ar „brendą“.
Švietimo sistema formuoja savivertės deficitą nuo vaikystės. Vaikas gimsta pilnas vertės, o jo pirmas „ne“ – tai laisvės ženklas. Bet švietimo sistema moko priešingai „Tu esi vertas tik tada, kai gauni gerą pažymį“. Tai pirmas savivertės nuosprendis. Vaikas išmoksta, kad vertė priklauso nuo patvirtinimo. Vėliau šį modelį perima visa sistema. Universitetas sako „Tu vertas tik su diplomu“. Darbdavys sako „Tu vertas tik su patirtimi.“ Socialinė erdvė sako „Tu vertas tik su sekėjais“. Taip formuojamas įrodymo refleksas – sistema užprogramuoja žmogų gyventi iš išorės vertinimo.
Sistemai nukreipia dėmesį ten, kur reikia per medijas, kurti dirbtines krizės bangas, kurios įkrauna emocijas ir palaikyti socialinį pavaldumą „jie aukščiau, tu žemiau“. Kuo mažesnė tavo vidinė vertė, tuo labiau tu ieškai vadovo. Ir tuo labiau esi pasiruošęs paklusti.
Kai žmogus pradeda jausti savo vertę ne kaip idėją, o kaip vidinę vibraciją, visa sistema sutrinka. Kodėl? Nes jis nustoja vartoti. Nustoja bijoti. Nustoja reaguoti. Jis nebereaguoja į manipuliaciją – jis ją mato. Neperka emocijų – renkasi tylą. Nebebijo trūkumo – kuria perteklių iš vidaus. Tokie žmonės nebėra tinkami sistemai, bet jie tampa reikalingi pasauliui.