Darbo vieta kaip scena: kas iš tiesų kaltas – darbas ar vidinis pasaulis?

Žmonės ne visada į darbą eina dirbti. Jie ateina gyventi savo psichologines dramas. Darbo vieta tampa scena, kurioje nuolat sukasi vaidmenys. Dažniausiai atpažįstamas trikampis – Auka, Budelis, Gelbėtojas.

Tačiau tai tik pats ryškiausias paviršius. Už jo slypi daug platesnė galerija rolių, kurių žmogus net nesuvokia, bet kurios formuoja jo santykį su darbu, komanda, aplinka, gyvenimu ir pačiu savimi. Tai nerašyta teatro pjesė, kurios režisierius – nesąmoningas vidinis pasaulis. Ir ši pjesė tokia pažįstama, kad be jos žmogui darbas dažnai tampa tuščias, beprasmis, netgi nepakeliamas.

Kas nutinka darbuotojui, kai jis negauna rolių energijos? Įsivaizduokime, jam suteikiamos visos sąlygos. Jam leidžiama veikti pagal savo taisykles. Jam suteikiama laisvė būti kūrybiškam, veikti iš srauto, iš jausmo, iš lengvumo. Jam leidžiama tingėti, ilsėtis, eksperimentuoti. Vadovas tampa ne kontrolierius, o erdvės laikytojas. Ir štai paradoksas – daugeliui tokių žmonių... pasidaro neįdomu, dingsta motyvacija, išauga nežinojimas ką darbe veikti arba kaip tik visu pajėgumu suaktyvėja vidinis pasaulis, siekdamas surasti kur darbo metu jis atliepia.

Jei žmogus stipriai gyvena iš vaikystės traumų, kurios persikėlė į pasąmonę, jam kasdienybė tampa nepakeliama be to pažįstamo vidinio „triukšmo“. Tokiam darbuotojui darbas – tai ne tik užduotys ir atlyginimas. Tai vieta, kurioje jis gali nesąmoningai toliau „mainytis traumomis“:

Jis nori turėti Budelį – vadovą, kuris spaustų, reikštų pretenzijas, kritikuotų.

Jis nori būti Auka – turėti teisę skųstis, jaustis nuskriaustu, neteisingai vertinamu.

Kartais jis nori būti Gelbėtojas – įsitraukti į kitų problemas, kad tik nereikėtų susitikti su savo pačio tuštuma.

Tai yra jo vidinis saugumas – žaizdų pažįstamumas.

Kodėl saugumas slypi skausme?

Skausmas pažįstamas. Jis tapo namais. Žmogus žino, kaip ten elgtis.

Nepažįstama veikla kelia grėsmę. Psichika bijo nežinomybės labiau nei skausmo.

Pasąmonė ieško stabilumo. Ir jei stabilumas buvo prievarta ar kritika – ji pasirinks tai kaip „saugumą“.

Ši baimė slypi ir mūsų biologijoje. Per tūkstančius metų žmogaus smegenys iš esmės beveik nepakito.
Jos vis dar veikia pagal seną programą: „saugokis pavojaus“. Mūsų protas daug labiau linkęs saugoti gyvybę, nei leistis į naują patirtį. Pilkosios ląstelės (neuronai) nemėgsta pokyčių – joms atrodo, kad saugiausia likti ten, kur pažįstama. Per gyvenimą susiformavę neuronų tinklai ir atspindi žinias, patirtis, įsitikinimus. Naujiems neuronų tinklams reikalinga drąsa veikti naujai. Kiekvienas neuronų tinklas, tai kaip įrašyta programa. O su naujų programų įrašymu ir senų programų išjungimu reikia dirbti patiems.

Taigi gyvenimas vyksta kaip urve. Nes išėjus iš jo – už durų gali laukti pavojus. Todėl žmogus mieliau renkasi pažįstamą skausmą nei nežinomą laisvę.

Kodėl žmogus to nežino?

Žmogus sąmoningai nesako: „Aš noriu Budelio“ arba „Aš noriu būti Auka“. Jis nuoširdžiai tiki, kad nori geresnio gyvenimo. Bet pasąmonė yra stipresnė – ji vedžioja į pažįstamą lauką. Kaip upė, kuri visada ras kelią grįžti į savo seną vagą, net jei šalia iškasi naują kanalą.

Ar taip žmogus įprasmina savo gyvenimą?

Taip – net jei tai skausminga. Žmogui prasmė neatsiejama nuo to, ką jis pažįsta. Pažįstama tampa tapatybės dalimi:
„aš tas, kuris visada kovoja“,
„aš tas, kuris niekada nesulaukia pripažinimo“,
„aš tas, kuris visada gelbsti kitus“.

Tai tampa gyvenimo siužetu, net jei jis griauna. Nes prasmė (net skausminga) yra lengviau pakeliama nei tuštuma.

Kodėl aklumas?

Aklumas kyla todėl, kad sąmonė slepia tai, kas per daug skaudu matyti.

Jeigu žmogus vaikystėje niekada negavo besąlygiškos meilės, pripažinimo ar laisvės, jam būtų nepakeliama pripažinti: „Aš visą gyvenimą gyvenau iš šito trūkumo.“

Pripažinti, leisti savo EGO sumažėti, kad pusę savo gyvenimo, kad "gražiausius " savo gyvenimo metus buvau neteisus, yra bomba protui. Tiesiog griūva realybės suvokimas, viskas ant ko pastatyti įsitikinimai. O įsitikinimai, tai tie patys neuronai. Ir paaiškėja, kad didelė jų dalis buvo neteisingi - tai skaudu, šokiruoja, gali net sukelti depresijos simptomus.

Todėl protas kuria pasiteisinimus:

„Kaltas darbas.“

„Kaltas vadovas.“

„Man tiesiog nesiseka.“

Tai psichikos apsauga – kad žmogus išgyventų. Ir kaip sakoma: jei nepažinsi pasąmonės, viską vadinsi likimu. Atrodys, kad gyvenimą valdo kažkokia išorė, nors iš tiesų jį kuria tavo nesuvoktas vidinis pasaulis.

Tuomet toks žmogus pradeda sakyti: „Kaltas darbas. Čia ne ta įmonė. Susirasiu naują darbą – bus geriau.“ Deja, tai didelė klaida. Nes tiesa visada viena: kaltas ne darbas. Kaltas vidinis pasaulis.

Kol žmogus to nepamato, jis kartos tą patį scenarijų bet kur. Naujoje vietoje jis vėl atras tą patį – naują Budelį, naują erdvę būti Auka, naują galimybę gelbėti kitus. Ir taip suksis ratas, kol jis išdrįs pažvelgti į save. Nes pasąmonė ieško ne darbo sąlygų, o pažįstamo emocinio klimato.

Darbas nėra tik funkcijos ir užduotys. Darbas – tai scena, kurioje atsiskleidžia žmogaus kolektyvinė ir asmeninė psichologija.

Ne tik darbuotojai atsineša roles. Vadovai dažnai stato ištisas įmones kaip savo vidinės šeimos kopijas.

Jie renkasi komandą taip, kad ji atkartotų jų vaikystės santykius.
Jie renkasi žmones, kurie įkūnija jų tėvų, brolių, seserų, net senelių vaidmenis.
Įmonė tampa gyvu giminės veidrodžiu – su visais konfliktų modeliais, traumų mainais, kaltės ir pareigos naratyvais.

Nesąmoningai vadovas gali suburti ne verslo organizaciją, o giminės dramų teatrą, kur kiekvienas darbuotojas užima jam pažįstamą vietą.

Vadovas „atstato tėvą“
Įmonės įkūrėjas pasamdo žmogų, kuris nuolat kritikuoja, abejoja, trukdo. Visi klausia: „Kam tau jis?“
Bet vadovas be jo negali – nes tai tėvo, sakydavusio „tu nepakankamas“, atvaizdas.

Vadovas „susikuria brolių–seserų dramą“
Komandoje du žmonės nuolat konkuruoja, pavydi, ginčijasi. Vadovui tai pažįstama – jis pats augo tarp brolių–seserų konkurencijos. Įmonė tampa vaikystės kiemu suaugusiųjų dekoracijose.

Vadovas – „motinos atkartojimas“
Kai kurie vadovai visą komandą globoja kaip mama: už viską atsako, visus išklauso, viską išsprendžia. Atrodo gražu, bet iš tiesų jie patys vis dar laukia tokios mamos, kokios vaikystėje neturėjo.

Įmonė – „visa giminė“
Vienas darbuotojas – „protingas, bet nelaimingas senelis“.
Kitas – „pavyduolis dėdė“.
Trečias – „mažoji sesutė, kuriai viskas atleidžiama“.

Kaip atpažinti tokias įmones?

Jeigu įmonė statyta ne iš sąmoningumo, o iš vaidmenų energijos ir traumų teatro – jos atmosfera yra labai atpažįstama. Dažniausi požymiai:

Nuolatiniai viršvalandžiai. Laikas darbe tarsi neturi ribų, nes žmonės maitinasi ne rezultatais, o drama.
Mobingas. Užslėpta ar atvira prievarta, nuolatinis spaudimas, menkinimas, sarkazmas, kolegų stūmimas žemyn.
Konfliktai. Nesibaigiantys ginčai, pykčio protrūkiai, intrigos. Net jei sprendžiama smulkmena – emocijos kaip dėl gyvybės.
Nuolatinės ligos. Darbuotojai dažnai serga, turi psichosomatinių simptomų. Kūnas kalba už tai, ko nesuvokia sąmonė.
Energetinis nuovargis. Žmonės grįžta namo tušti, išsekę, net jei realiai nebuvo milžiniško darbo krūvio.
Didelė kaita. Darbuotojai išeina ir ateina kaip karuselėje. Vieni nebeatlaiko, kiti nesąmoningai įstringa tam pačiam scenarijui.
Kaltės atmosfera. Visada kažkas kaltas. Jei nepavyko – kaltas tu. Jei pavyko – vis tiek galėjai geriau.
Kontrolė vietoj pasitikėjimo. Vietoj įgalinimo – taisyklės, kontrolės mechanizmai, baimės valdymas.
Tikrieji giminės ir šeimos nariai. Dažnai tokiose įmonėse iš tiesų dirba artimi giminaičiai – broliai, seserys, pusbroliai, tėvai ar vaikai. Tai tik dar labiau sustiprina dramą: giminės vaidmenys perkeliami į darbą tiesiogiai, be jokio sąmoningo filtro.

Tokiose įmonėse ne rezultatai yra varomoji jėga, o drama, vaidmenys. Vaidmenų energija yra tai, kas iš tiesų „kuria gyvenimą“.

Nauja paradigma - holistinis buvimas

Kai įmonėje pradedama diegti holistinis buvimas, sąmoningumas ir iš to gimstantis veiklos tvarumas, nutinka radikalus pokytis:

Tiems patiems rezultatams pasiekti reikia ne aštuonių, o keturių darbo valandų.
Išlaidos mažėja, nes nebereikia perteklinių procesų ir perteklinių daiktų.
Paaiškėja, kad gražu yra ne pompastika, o minimalistinė ir švari aplinka.
Žmonės jaučiasi laimingi, nes darbas tampa natūrali jų energijos tėkmės išraiška, o ne vaidmenų kova.
Įmonė tampa sėkminga ne todėl, kad „stipriai spaudžia“, bet todėl, kad veikia iš sąmoningumo ir tikrumo.

Tai – priešingybė traumų teatrui.
Tai – naujoji organizacijų kultūra, kurioje darbas kyla iš žmogaus esmės, o ne iš jo šešėlio.

Todėl tikrasis klausimas nėra, kaip suteikti daugiau laisvės, resursų ar „geresnę darbo kultūrą“.

Tikrasis klausimas – ar žmogus, ar vadovas pasiruošęs išeiti iš šio užburto rato, ar pasiruošęs nustoti gyventi iš traumų mainų.

Kai darbuotojas ar vadovas pamato, kad darbas – ne vieta kartoti vaikystės dramas, o vieta kurti naują realybę, tuomet atsiveria kitas lygmuo.

Tuomet darbas tampa ne scena vaidmenims, bet erdve pašaukimui.

Pažink save – ir pamatysi, kad kaltas niekada nėra darbas, įmonė, komanda ar aplinka.
Tavo beribis potencialias yra nesuvoktas vidinis pasaulis, o laisvė prasideda nuo sąmoningo buvimo siekio.