Resonantia est veritas
Kviečiu tave - pažink save
Apie užrakintą tavo dalį
Mažas vaikas prieina prie mamos ar tėčio, dėdės ar tetos, senelės ar senelio. Jis sako: „Ar matai, ar tikrai matai?“
Jis vėl rodo tą patį, jis vėl pasakoja tas pačias savo istorijas ir savo kasdienybės akimirkas. Jis vėl sako: „Ar matai, ar tikrai matai?“
Vaikas prieina, o tu sakai: „Taip, girdžiu, aha, ok, matau.“ Bet tu neatsisuki. O gal atsisuki, bet neatliepi – tas netikras žvilgsnis, kai vaikas pamato, kad jame atsispindi ne jis.
O jis juk dar su visais talentais. Jis mato. Jis jaučia. Jis dar neperprogramuotas. Ir tada jis sako: „Tėte, mama, tu pažiūrėk.“ Jis atliepia, kad tu tyliai meluoji jam ir neatliepi jo. Tas vaikas siekia dėmesio. Jis siekia, kad jo savirealizacija atlieptų pasaulį.
Ta sąmonė, kuri atėjo čia tam, kad ją atlieptų išorė, – ta gryniausia sąmonė jau pasireiškia pilnu pajėgumu vaikystėje, visu grynumu, tikrumu, pilna vidine tiesa, be melo, be kaukių.
Tik paskui ji pamiršta. Pamiršta save. Ji patiki, kad čia ne aš, o kiti per mane – sistemos, reikalavimai, pasenę visuomenės konstruktai...
Vaikas tokiu būdu sako:
– „Ar mano buvimas turi prasmę?“
– „Ar mano pasaulis yra tikras ir svarbus kitam?“
– „Ar tai, ką aš parodau, gali gyventi toliau?“
Ir tas sako, tai ne taip paprastai garsu, balsu. Bet tyliai. Tada dar kalba jo širdis, kalba per jausmą, per emociją, kuri jam reiškia šiuos žodžius.
Tai yra pirmoji savirealizacijos pamoka: kad mūsų vidinė tikrovė nori būti matoma, atliepta, priimta.
Ir jeigu vaikas tai gauna – jis auga su jausmu, kad jo balsas, jo pasaulis yra svarbus. Jeigu negauna – jis pradeda abejoti savo verte, tylėti, arba priešingai – šaukti dar garsiau, kad būtų išgirstas.
O gal šialia tavęs, kadais mažo vaiko, iš vis nebuvo jokio suaugusio, kuris atlieptų tave... Tu kalbėjau su tuo suaugusiuoju mintyse ir bandei pats sau paaiškinti kodėl...
Vaikas daug kartų išreiškia save – rodo piešinį, džiaugiasi smulkmena, pasakoja istoriją. Tačiau jei jis nuolat gauna tik paviršinį ar nenuoširdų atsaką – „aha, gerai, matau“ – be tikro dėmesio, jo vidus pradeda mokytis „tai neveikia“.
Kažkurią akimirką vaikas ne tik jaučia nusivylimą, bet ir padaro vidinę išvadą:
– „Tai, ką rodau, nėra vertinga.“
– „Aš pats nesu pakankamas, kad būčiau įdomus.“
Iš pradžių tai dar sąmoninga mintis, bet ji jau pradeda leistis į gilesnius sluoksnius, įsitvirtinti kaip vidinė tiesa.
Kad daugiau nebekartotų to paties skausmo, vaikas pradeda tylėti, slėpti, neprasitarti. Tai tampa apsauga. Jis nustoja sakyti: „Pažiūrėk.“ Jis jau iš anksto žino, kad negaus atliepimo. Ir būtent čia gimsta pirmoji kaukė – mažytis vaidmuo, uždanga, slepianti tikrąją jo vidinę šviesą. Tas rodos nereikšmingas gyvenimo epizodas, na toks nedidelis gi skausmas – jis užrakina tą jo dalį.
Kai šis modelis kartojasi pakankamai daug kartų, jis nusėda į pasąmonę. Dabar tai jau nebe sąmoningas klausimas „Ar mane mato?“, bet įsitikinimas „Manęs nemato. Mano pasaulis nesvarbus.“
Tai tampa gyvenimo fonu. Žmogus nebegalvoja apie tai sąmoningai, bet viskas, ką jis daro, formuojasi iš šio nematomo užrakto.
Pakartojimas = stiprinimas
Kiekviena patirtis įrašo tam tikrą kelią smegenyse. Kai vaikas gauna serijas „aha, gerai, matau“ be tikro dėmesio, jo neuronai pradeda jungtis į vis stipresnį tinklą „mano rodymas nesuveikia.“ Yra toks dėsnis: „neurons that fire together, wire together“ – neuronai, kurie kartu įsijungia, sukuria vis stipresnį ryšį.
Automatinis kelias
Smegenys veikia kaip upelis, kuris išrausia vagą – kuo daugiau kartų tas pats patyrimas pasikartoja, tuo gilesnė vaga. Kuo daugiau kartų ta pati reakcija pasikartoja, tuo labiau tai tampa numatytas kelias. Kaip miško takelis: kuo dažniau juo einama, tuo aiškesnis jis tampa, o kitais keliais beveik nebevaikštoma.
Vėliau, vos tik kyla situacija, kur galėčiau parodyti save – smegenys automatiškai paleidžia užkoduotą reakciją: „nesakyk, vis tiek nesuveiks.“
Užraktas
Tai užraktas todėl, kad neuronų tinklas veikia greičiau nei sąmoningas apsvarstymas. Prieš vaikui ar suaugusiajam spėjant pagalvoti „gal aš noriu parodyti“, jau veikia vidinė stabdžių sistema. Kitaip tariant, apsaugos programa pasileidžia anksčiau nei kūryba.
Paslėpimas
Kadangi ši reakcija kartojasi metai iš metų, ji persikelia į pasąmonę. Žmogui atrodo, kad jis „tiesiog toks charakteris“, „nenori rodytis“, „neturi ką pasakyti“, nors iš tikrųjų – viduje yra gyva, užrakinta dalis. Tą dalį paslepia ne pati patirtis, o automatinis neuronų užraktas, kuris reaguoja už mus.
Kaip tai vyksta smegenyse
Kai jo pasaulis nebuvo matomas, girdimas ir pripažintas – tai palieka gilią žymę visam gyvenimui.
Suaugusio žmogaus gyvenime tai išlenda labai konkrečiais būdais.
1. Vidinis abejojimas savo verte
Žmogus nuolat klausia savęs: „Ar tai, ką darau, išvis svarbu?“ Kartais jis net neklausia – tai tampa įsitikinimu, kad jo balsas yra mažiau vertingas nei kitų. Tai sukuria baimę komunikuoti. Jis bijo kalbėti atvirai, nes pasąmonėje slypi senas patyrimas „vis tiek nebusiu išgirstas“. Net pasiekęs daug, jis negali priimti pripažinimo iki galo – nes viduje vis dar nepatikėjo, kad jo pasaulis yra tikras. Tas tikras patvirtinimas niekada nebuvo gautas.
2. Prisitaikymas arba užsidarymas
Vieni žmonės tampa prisitaikėliais – jie visą gyvenimą stengiasi įtikti, kad pagaliau būtų „pamatyti“. Yra visada patogūs. Jie daug daro, kad sulauktų dėmesio. Tai vyksta labai subtiliai – pats žmogus dažnai nė už ką nepripažins, kad tai apie jį.Kiti – užsidaro. Jie nustoja rodyti save, slepia savo kūrybą, nes viduje gyvena nuosprendis „vis tiek niekas nesidomi, niekam tai nesvarbu“.
3. Nuolatinis dėmesio ieškojimas
Tai gali virsti begaliniu noru būti įvertintam: pripažinimo troškimu, statuso, titulų, materialių ženklų siekimu. Bet ir čia žmogus lieka nematomas. Visa didybė atremiama į išorinius simbolius – automobilius, namus, titulų kolekciją. Tai yra bandymas užpildyti vidinę tuštumą – tą vaikystės „pažiūrėk į mane“ šauksmą, kuris niekada nebuvo išgirstas. Ir jis tikrai ras paaiškinimą kodėl taip reikia gyventi - „Reikia karjeros, reikia užtikrinti ateitį“, „Reikia stabilumo, reikia saugumo šeimai“.
4. Santykių iššūkiai
Tokiam žmogui labai sunku jaustis saugiam santykyje. Jis gali nuolat reikalauti dėmesio – arba priešingai, jo bijoti. Giliai viduje jis yra įsitikinęs „vis tiek nebūsiu priimtas iki galo“. Todėl net artimiausi santykiai dažnai jaučiasi trapūs, nesaugūs ar nepilni.
5. Savirealizacijos stabdymas - kerpamas siūlas į gyvenimo prasmę ir pilnatvę
Net turėdamas ryškių talentų, žmogus gali bijoti juos parodyti, nes viduje gyvena senas įrašas: „mano pasaulis kitam neįdomus“. Tai dažnai virsta savicenzūra, perfekcionizmu, atidėliojimu arba net baime išvis pradėti. Tikroji savirealizacija užstringa, nes uždaryta pačioje pradžioje – ten, kur vaikystėje nebuvo gauta atliepimo.
Kai vaikas užauga...
Ne. Tas vaikas yra. Jis gyvena tavyje kiekvienoje šios egzistencijos akimirkoje. Jis nori būti matomas pasaulio. Jis šnabžda tavo abejonėse, jis slepiasi tavo tylėjime, jis šaukia tavo nereikalingose ambicijose.
Jis gyvena kiekvieną kartą, kai bijai kalbėti, nes atrodo, kad niekam neįdomu. Jis pasirodo kiekvieną sykį, kai tu padarai daugiau nei reikia, tik tam, kad kas nors pagaliau pastebėtų.
Vidinis vaikas nėra metafora – tai tavo pirmapradė būsena. Ir jei jis liko neatlieptas, tu visą gyvenimą nešiesi tą tuštumą, tą tylų klausimą:
– „Ar aš esu tikras?“
– „Ar mano pasaulis yra matomas?“
Ir tik tada, kai tu pats atsisuki į jį, pažvelgi į jo akis – tik tada prasideda tikras gijimas. Nes to, ko negavai iš kitų, tu vis dar gali duoti pats sau: tikrą buvimą, tikrą žvilgsnį, tikrą atliepimą.
Atliepk jį.
Jis – tas balsas, silpnas balsas. Gal jis nori miško, gal laivelio ežere, ar tiesiog žvejybos, kuri tau skamba kvaila. Gal po paveiksliuke pavaizduotą Europos kalnų slėnį pasivaikščioti.
Tai, kad apie tai galvoji, yra ženklas.
Net tai, kad tu kritikuoji, kaip nesąmonę – „aš tikrai nežvejosiu“ – vien tai yra ženklas, kad kalba vaikas.
Ir tai ne bet koks, ne bet kuris vaikas. Tai TU. Pats tikriausias TU. Tai uždarytos energijos, blokai. Paskui visi vaikšto atblokuoti čakras.
O tu pabandyk – vieną kartą, kitą kartą – ir nenustebk, jei iš trečio karto ar šiek tiek vėliau bus tas momentas, kai pildysi savo norą, ir tu susijaudinsi, tu pravirksi. Ir tada tu atpažinsi save – save vaiką.
Ir tai, kad tu duosi dėmesio sau, dėmesio savo vaikui – tai bus galingas atsivėrimas, atsiblokavimas, žingsnis į save, žingsnis į savivertę, į pasitikėjimą. Tokia paprasta technika, pilna tikrumo ir gamtos.
Tavo tiesa yra aukščiau visko. Tavo tiesa yra normalu ir tau nereikia tempti savo tiesos prie kažkokių visuomenėje esančių „normalumo“ mitų.
Jei pažvelgsi į žmonijos istoriją, tikrai rasi genijų, kurie pavertė savo tiesas realybe:
– Tu skraidai lėktuvu – tai buvo kažkieno tiesa.
– Tu naudoji telefoną – tai buvo kažkieno tiesa.O tavo tiesa, kai ją atskleidi, paverčia tave tikru, autentišku, atviru – ir galiausiai pilnu bei laimingu. Ir talentingu.
Ir pačioje pradžioje tai skamba kaip nesąmonė, kad nėra tokio dalyko kaip vidinis vaikas, uždarytas po tavo oda.
Mes galime turėti daug minčių, įžvalgų ir jausmų, bet tik per išraišką, kūrybą, jie įgauna formą ir tampa tikri kitų sąmonėje. Be išraiškos, gyvenimo prasmė dažnai lieka uždaryta viduje – ji negali tekėti, judėti, daugintis.
Tavo siela, tas balsas tavyje, ji nori ne tik patirti, bet ir pasidalyti patirtimi. Išraiška tampa jos šviesos, išminties ir meilės sklaida. Kai dalijamės – mes ne tik perduodame informaciją, bet ir energetiškai plečiamės. Per žodžius, balsą, gestus ir net tylą siela kuria rezonansą.
Savirealizacija neįvyksta uždaroje kapsulėje – ji visada susijusi su išraiška.
Išraiška yra savęs įkūnijimo įrankis: kai žmogus drįsta kalbėti savo tiesą, jis ne tik perduoda informaciją, bet ir pats tampa tikresnis.
Išraiška yra sklaida. O sklaida – tai gyvenimo, sielos ir savirealizacijos judėjimas. Jei žmogus neišreiškia savęs, jis tarsi uždaro savo šviesą savyje. Kai jis išreiškia save – jo šviesa tampa gyva kitų akyse.