Ar yra toks dalykas kaip pokyčio iliuzija?

Žmonės pamato gražias asmeninio tobulėjimo reklamas, susižavi charizmatišku pranešėju, tobulai nugludinta svetaine ar giliais, nublizgintais sakiniais. Nueina į mokymus, perskaito vieną kitą knygą.

Trumpam užplūsta entuziazmas – atrodo, štai, dabar jau viskas kitaip. Tačiau praeina kelios savaitės... ir jie vėl ten pat. Ieško dar vienų mokymų, dar vienos knygos, dar vieno atsakymo. O gal net ir nebeieško – juk jau žino, jau suprato, jau ruošiasi imtis veiksmų.

Taip susikuria užburtas ratas, kuriame žmogus jaučiasi tarsi keičiasi, bet iš tikrųjų – gyvena tik pokyčio iliuzijoje.

Kas yra pokyčio iliuzija?

Psichologijoje ir dvasiniame augime tai dažnai vadinama „pokyčio iliuzija“ arba „pseudo-transformacija“. Ji labai paplitusi asmeninio tobulėjimo erdvėje.

Pokyčio iliuzija – tai būsena, kai žmogus jaučiasi tarsi keistųsi, bet realybėje jo veiksmai, reakcijos, giluminiai įsitikinimai ar įpročiai išlieka tie patys. Pokytis lieka paviršutiniškas: perskaitei, supratai, susižavėjai, pasidalinai, bet neįkūnijai.

Kas stabdo?

Tikras pokytis – tai tikrai labai nemaloni kelionė. Tai ne šypsena veide. Ne įkvėpimas ar trumpas aha momentas po seminaro. Tai tikra, autentiška tiesa – inkaras į gyvenimą per asmeninę galią, kuris reikalauja drąsos, veiksmo ir radikalaus atvirumo. Tai galinga savęs įgalinimo technika. Savęs išlaisvinimas.

Tai ne „pabuvau, išgirdau, sužinojau“. Ir tai ne ta kelionė, kurioje tave laiko už rankos. Net jei eini su vedliu, mokytoju ar psichoterapeutu – vis tiek yra momentų, kai lieki visiškai vienas. Ir vienišumas – tai ne neigiama patirtis. Tai kaip tik galimybė su juo susidraugauti. Nes būtent vienišume, vienume, gebėjime būti su savimi slypi milžiniški tavo gebėjimų, atradimų, suvokimų, alcheminių patirčių ir matymų resursai.

Tai dažnai daug ašarų. Vienumoje ir prieš kitus. Daug graudžių, slopintų, tyliai susikaupusių ašarų. Tai radikaliai išsakytos nuoskaudos, dėkingumas, jausmai, kuriuos tylėjai dešimtmečius. Tai jausmų atvėrimas, kurių pats bijojai – gėda, pyktis, kaltė, ilgesys. Tai atvirumas praeičiai – ne teorinis „aš priėmiau“, o tikras „man vis dar skauda“. Tai pripažinimas garsiai – kitam ir sau: Aš nebegyvenu taip, kaip noriu. Aš pavargau apsimetinėti.

Kodėl taip sunku?

Stabdo tai, kad tikras pokytis visada griauna kažką seną:

Seną įvaizdį.
Seną santykį.
Seną saugumą.

Tai visada kainuoja. Tai – nesaugumas, nežinia, chaosas. Kai sugriūva kortų namelis, kurį pastatė tavo protas ir pagaliau išlaisvinamas kūnas.

Ir dažniausiai tai kainuoja daugiau, nei žmogus nori sumokėti:

Tavo pasiteisinimus.
Tavo statusą.
Tavo „viskas gerai“ fasadą.

Todėl lengviau:

Dar vieni mokymai.
Dar viena knyga.
Dar vienas „nuo rytojaus“.

Lengviau įtikinti save, kad „aš jau pakeliui“, negu iš tikrųjų pasikeisti.

Kodėl tai vyksta?

Greito rezultato kultūra
Daugelis nori „pagerinti save“ kaip produktą – greitai, efektyviai, be skausmo. Bet tikras pokytis dažnai yra lėtas, nepatogus ir reikalaujantis atsakomybės.
Informacijos perteklius = integracijos trūkumas
Vien skaitymas ar mokymų lankymas nesukuria pokyčio. Reikia pauzės, tylos ir vidinės refleksijos, kad tai, ką sužinojai, iš tikrųjų pereitų į tavo gyvenimo audinį.
Egzistencinio diskomforto slopinimas
Žmogus eina į mokymus ar skaito knygas ne tam, kad susidurtų su savimi, o tam, kad pasijustų geriau.
Tai tampa dar viena bėgimo forma – nuo šešėlio, nuo tiesos, nuo tikros atsakomybės.
Tapatybės sustiprinimas, o ne jos transformacija
„Aš mokausi“, „Aš tobulėju“ tampa nauja asmenybės kauke. Tai gali būti pasididžiavimo šaltinis, bet ne permainų katalizatorius.

Kaip atpažinti, kad gyveni pokyčio iliuzijoje?

Tu daug žinai, bet tavo santykiai nesikeičia.
Tu kalbi apie sąmoningumą, bet kasdienybėje esi impulsyvus, nuvertinantis, užsiblokavęs.
Tu sieki „dar daugiau informacijos“, bet vengi tylos, skausmo, vienatvės, autentiškumo.
Tu jauti, kad tavo gyvenimas „kaip ir tvarkoje“, bet giliai viduje – tuštybė, rutina, negyvas sau.

O kas yra tikras pokytis?

Kai keičiasi tavo pasirinkimai.
Kai įkūniji tai, ką supratai.
Kai gyveni kitaip, o ne tik kalbi kitaip.
Kai nebeieškai išgelbėjimo – o priimi atsakomybę už savo gyvenimą.

Ką rodo statistika ir tyrimai?

1. Mokymų efektyvumas
Tik apie 10 % žmonių įgyvendina realius, ilgalaikius pokyčius po mokymų. Dauguma patiria „motyvacijos piką“, bet grįžta prie senų įpročių. (Šaltinis: Harvard Business Review, Forbes)

2. Knygų skaitymas ≠ taikymas
80–90 % žmonių netaiko perskaityto turinio. Skaitymas tampa komforto zona.

3. Neuromokslas apie įpročius
Pokytis reikalauja 30–90 dienų pastovios praktikos. Dauguma nustoja po 7–10 dienų. (Šaltinis: Dr. Joe Dispenza, Dr. Bruce Lipton)

4. Terapijos duomenys
Net terapijoje mažiau nei 50 % klientų pereina į tikrą transformaciją. (Šaltinis: APA)

Ir vis dėlto…

Ateina diena, kai nebenori dar vienos teorijos. Nebereikia dar vieno paaiškinimo. Nebeužtenka sakyti „aš jau žinau“. Ateina momentas, kai tau svarbiau gyventi tiesą, nei ją suprasti. Tu neatlaikai.

Tu viršiji ribas – kūno skausmo, moralės.
Tu pasieki lygį, kai supranti, kad viršiji kitų skaudinimo ribas.
Tu pasieki lygį, kai supranti, kad viršiji savęs skaudinimo ribas.
Tu pasieki lygį, kai supranti, kad tavo kūnas nebeveža.

Atsisuki į save – be triukšmo, be kaukių, be išorinio vedimo. Ir pasakai sau tiesiai: Ar aš pasiruošęs pagaliau gyventi taip, kaip iš tikrųjų noriu – ne rytoj, o šiandien? Tuo momentu baigiasi iliuzija. Ir prasideda tikras kelias.

Bet net ir tada, kai pagaliau pripažįsti: taip, noriu gyventi kitaip, supranti – nežinai kaip.

Ne todėl, kad būtum silpnas ar nemotyvuotas. O todėl, kad šitas kelias – ne apie informaciją, o apie visiškai naują būseną. Tada reikia vedlio. Ne išgelbėtojo, ne autoriteto – o žmogaus, kuris jau ėjo, kuris supranta, kuris mato. Kažko, kas padėtų laikytis krypties. Pavyzdžio, kuris gyvena tuo, ką sako. Kad galėtum prisiminti: pokytis įmanomas.

Žmogus negali pasirinkti to, ko jo vidinė sistema niekada nėra patyrusi. Jei tavo kūnas niekada nepatyrė santykio be baimės, saugumo be kontrolės, tiesos be bausmės – tau tai neegzistuoja kaip tikras pasirinkimas. Tu gali skaityti apie tai, kalbėti, svajoti – bet kol nepamatai to gyvai, tavo nervų sistema, sąmonė, ego vis dar renkasi tai, kas pažįstama, o ne tai, kas tau geriausia.

Ir net jei esi matęs vizualinius pavyzdžius, net jei įsivaizduoji, kaip tai galėtų atrodyti – tai dar nieko nereiškia. Proto lygmenyje tu galbūt turi „vaizdą“, bet neturi patirties, kaip tai pasiekti. Nėra vidinio jausmo, kaip tai iš tikrųjų jaučiasi, nėra supratimo, iš kokių mikro pasirinkimų, veiksmų, ribų ir reakcijų visa tai susideda. Protas neturi pavyzdžio. Kūnas neturi atminties. Viduje dar nėra gyvo pavyzdžio, kurį galėtum pasiekti, pajusti, atpažinti.

Tau reikia žmogaus, kuris ne tik aiškina, bet rodo, būna šalia. Kurio buvime tu ne tik supranti, bet jauti: gali būti kitaip ir kaip tai atrodo subtiliuose protui, ir patirčiai nematomuose veiksmuose. Tu mokaisi per vedlio buvimo energiją, per veidrodinius neuronus.

Svarbus yra ne kritikas, ne žmogus, kuris parodo, kaip stipruolis suklupo arba ką didvyris galėjo padaryti geriau. Garbė priklauso žmogui, kuris yra pačioje arenoje, kurio veidą darko dulkės, prakaitas ir kraujas; kuris narsiai siekia, kuris, jei pasiseks, pažins didžio pasiekimo triumfą ir kuris, jei nepavyks, suklups didžiai išdrįsęs.
Citata iš Theodore‘o Roosevelto kalbos „Žmogus arenoje“.