Resonantia est veritas
Kviečiu tave - pažink save
Kai kūnas kalba garsiau už protą.
Arba psichosomatika - pradžia.
Kai man buvo kvėpavimas absoliučiai užstrigęs, to niekas nepastebėjo. Du metus. Aš dusau. Ir niekas to nepastebėjo. Na, tik vienas žmogus – bet tai buvo itin jaučiantis, stipriai intuityvus žmogus. O daugiau per tuos du metus – niekas. Ir tai tik vienas aštrus pavyzdys. Mano kalbantis kūnas greitai rėkia įvairiais matomais būdais. Bet to vis tiek niekas nepastebėdavo.
Aš matau, jaučiu visus, pačius subtiliausius savo kūno kalbos epizodus. Lygiai taip pat juos matau ir kituose. Kvėpavimo pokytis, sudrebėjusi veido dalis, rankos mikrojudesys – net mikrono, mikro sekundės skirtumą – aš pastebėsiu. Ir aš skaitau juos - gimiau tam, kad mokyčiausi to ir skaityčiau. Šis skaitymas man reikalingas tam, kad aš galėčiau miegoti, užmigti bei nepatirti kitų sunkių psichosomatinių patirčių.
Kadangi psichosomatika man mano gyvenime, ją atrandant, buvo absoliutus kosmosas, šamanizmas, pavirtęs tvirta tikrove - kai dabar rašau pavadinimą šiam straipsniui, viduje jis skamba - Matrica Pradžia.
Kartą man parašė.
O wow, pats, neįtikėtinai ir sudėtingai skamba! Aš mokiausi psichosomatikos, dabar dar pati einu į sesijas ir galiu visiškai pritarti tam ką sakai, tai vieninelis būdas normaliai gyventi jautrios sielos žmonėms. Jokia psichologija man nedavė atsakymų, lyginant su psichosomatikos patirtimis. Labai smagu, kad daliniesi ir tuo gyveni!
Buvo gera širdyje sutikti mane atliepiantį žmogų. Nes man tiesiog neįmanoma, na tiesiog be galo sunku yra būti savo kasdienybėje be psichosomatikos.
Kas nutinka, kai bandome pasidalyti tuo, ką matome – su žmogumi, kuris gyvena daugiau protu? Ribotu, apibrėžtu, saugioje iliuzijoje. Prisiliesi prie tos temos – ir pakyla karštis. Jo veidas gali rėkti, kūno kalba šaukti, bet jis vis tiek niekada nesutiks. Nedrįsk net paliesti tos temos – nes bus karšta. Pakils vėjas, pilnas ginčo.
Reaguojama visaip - vieni tai daro karštai, kiti tyliai.
Kai kurie žmonės subtiliai praneša kūno kalba ar net žodžiais „Nedrįsk man to pasakyti“. Užbrėžiama popierinė, geležies imitacijos riba.
O tie, kurie buvo atviri, kurie remiasi jausmais – būtent jie pastebėdavo save. Jie sutikdavo, pripažindavo, o po laiko sakydavo „Povilai, pradėjau pastebėti tai, ko anksčiau ant savęs nematydavau – tikras kosmosas, koks atradimas“. Bet tokių per kelis metus buvo nedaug.
Tiesa man skaudi. Ji – dviašmenis kirvis. Nes man, itin jautriam žmogui, veidrodžiui, giliai empatiškam, dar besimokančiam nesusitapatinti su kito jausmais – pasakyti ją visada nežmoniškai skauda. Kūnas reaguoja taip stipriai, kad naktį galiu nemiegoti.
Plačiai jau yra paplitęs racionalumas ir jausmo slopinimas. Tai gal yra norma. Įsivaizduokite, kaip tokie tėvai augina vaikus. Jie nemato tikrumo savo vaikų veiduose ir vis tiek transliuoja savo pamokas, pastebėjimus, idėjas. O vaikai prieštarauja, nes jiems nesutampa tai, kas juose tikra, su tuo, ką tėvai transliuoja iš proto sukurtos iliuzijos. Todėl vėliau, vaikams paaugus, tėvai nesupranta, kodėl negali susikalbėti su paaugliais. O paaugliai tuo labiau protestuoja prieš tėvus, kuo daugiau girdėjo prieštaringų žinučių.
Arba žmogus, sako "aš jaučiu stresą, nerimą, jaučiu, jaučiu". Bet kol tai neįžeminama, tai ir lieka žodžių lygyje. Jokios patirties nėra. Tik potencialas energetinėj formoj.
Čia paprasta tiesa. Kaip ir su meile - tu negali mylėti kito, kai nemyli savęs, nes nežinai, ką reiškia mylėti save. Kaip tada suprasi, ką reiškia mylėti kitą? Tas pats ir su jausmu. Kaip tu gali mylėti kitą, jei pats savęs nejauti? Tu nejauti kito. Tau kitas tėra protui reikalingas įrankis, kuris palaiko tavo galvoje sukurtą realybės modelį. Ne meilę, ne laisvę, o baimę. Palaiko modelį paremtą iliuzinio saugumo per kontrolę ir kitą disfunkcinį elgesį.
O meilė – tai jausmas, būsena, erdvė. Nes jei erdvėje gyvena tik protas, tai tuščia erdvė, kurioje nėra jokios energijos, jokios vibracijos. Juk emocija – tai vibracija, energija, impulsas.
Kaip tu gali atpažinti kitą, net savo vaiką, savo namuose, jei tu jo nejauti?
Nėra prasmės vynioti tiesos į vatą. Vata jau netikiu, kai aplink
tiek daug triukšmo ir dirbtinio intelekto pasaulis į mus veržiasi šviesos greičiu. Vatos aplink tiek daug, kad ji lengvai praskrenda pro akis ir ausis. Gi balta, graži, lengva.
Į protą pasinėręs ir racionaliu tapęs žmogus užblokuoja energiją. Jis užgniaužia impulsus, sustabdo tėkmę, o intuiciją aprengia kauke – kad atrodytų logiškas, teisingas, „normalus“. Ir didžiausia bėda, ką tai reiškia – jis užslopina savo emocijas. Jis gyvena šitaip ir priima tai kaip būseną:
„Taip turi būti, toks aš esu, taip normalu, nesikabinėk“.
Protas sako – viskas gerai. Bet kūnas tyli tik iki laiko. Ir yra vienas „bet“. Kas nutiks, jei toks žmogus kelis mėnesius pabus tarp jaučiančių žmonių? Tarp energijų. Aplinkoje, kur daug jausmo – per filmus, knygas, pokalbius, muziką. Kur erdvė pilna gyvybės.
Yra du atvejai.
Pirma – žmogus automatiškai bėgs nuo to kuo toliau. Jam atrodys per daug, per intensyvu, per emocionalu. Jis vengs, pasitrauks.
Antra – tos aplinkybės pažadins jausmus. Jis nesupras, iš kur jie kyla. Pradės jausti tai, ko niekada nejautė. Kūnas pradės kalbėti – atsiras ženklai, kurių seniai nebuvo: įtampa, drebulys, šiluma, ašaros, gumulas gerklėje, drebantis balsas, keisti sapnai.
Visa tai – kūno kalba. Jo būdas pasakyti „Aš gyvas“. Ir jei tai nutiks – džiaukis iki dangaus. Tyrinėk, įsikabink, puoselėk. Nes tu pagavai energinį pėdsaką tų jausmų, kurie ilgus metus buvo paslėpti. Būtent jie išderino tavo organizmą, nusilpnino nervų, imuninę, endokrininę sistemas. Ir kai jie neišleidžiami, kai kūnas neturi kaip išreikšti to, kas jame užspausta, tai išeina per ligas.
Ir ne šiaip ligas. O sunkias, gilias, ilgai augintas. Viena jų – vėžys. Bet taip pat ir autoimuninės ligos, lėtiniai uždegimai, širdies, kraujagyslių, žarnyno, hormonų, nervų sutrikimai.
Visos jos – kūno būdas šaukti:
„Aš nebegaliu laikyti šito viduje“.
Kai kurie sako:
„Šamanizmas. Nesąmonė. Filosofija.“.
Kai kurie galvoja:
„Aš nesu likimo nuskriaustas, mano genai palankūs, sėkmingi, giminėje niekas nesirgo niekuo panašiu“.
Jie galvoja tyliai:
"Mano gyvenimas nusisekęs, aš esu likimo laimingasis, man to tikrai nebus".
Ir tokiems taip galvojantiems šito straipsnio mintys skrenda šviesos greičiu per tunelį tarp vienos ausies ir kitos. Tai lyg pūsti orą į dūdelę ir švilptų vėjas, ir iš to švilpimo gautume muzikėlę.
Tokie žmonės mato kitus silpnesnius aplinkoje, vežimėliuose ir kitaip gyvenimo gylį nešančius. Ir jiems tie žmonės kaip vaiduokliai. Kasdien organizuojamas pabėgimas į kaukes ir tą pasaulį, kuriame, parodome save tobulą.
Štai čia slepiasi tau gal girdėtos mintys "liga pradeda vystytis energetiniam lygmenyje". Bet pažiūrėk giliau. Tai – mokslas. Jis vadinasi psichoneuroimunologija – mokslas apie tai, kaip mintys, emocijos ir nervų sistema veikia imunitetą, ląsteles, biochemiją ir ligų atsiradimą. Tai, ką senoliai vadino „dvasios ir kūno ryšiu“, šiandien įrodo laboratorijos.
Tai, ką aš jaučiu kaip energiją, mokslas vadina neurocheminiu signalu.
Tai, ką vadinu šviesa, jie vadina sąmonės dažniu.
Kai protas užblokuoja energiją
Aš ilgai maniau, kad su manim kažkas ne taip. Kad esu „per jautrus“, „per gilus“, „per daug pastebintis“.
Bet dabar suprantu - aš matau tai, kas iš tikrųjų vyksta. Matau, kaip energija teka tarp žmonių, kaip meilė išsigimsta į kontrolę, kaip kūnai kalba be leidimo, o akys išduoda sielos ilgesį būti matomai.
Aš tampu veidrodžiu. Ir tai yra mano dovana, nors ji dažnai atrodo kaip našta. Būti veidrodžiu reiškia ne tik matyti kitą - bet ir jausti, kaip mano kūnas reaguoja į jo tiesą. Mano širdis tampa rezonatoriumi, mano kvėpavimas – antena, mano kūnas – žemėlapis, rodantis, kur praeina meilė, o kur baimė. Kai žmogus atsiduria šalia manęs, jo kūnas pradeda reaguoti. Ne todėl, kad aš kažką darau. Mano buvimas tampa veidrodžiu: jame matosi tai, ką jis pats ilgai slėpė.
Mano veidrodžio dovana
Kai žmogus slopina jausmus, jis kuria energetinį užterštumą – tiek savo kūne, tiek santykiuose, tiek erdvėje. Tai tas pats, kas išmesti atliekas į upę ir manyti, kad jos kažkur pranyks. Jausmas, kaip vanduo, vis tiek suras kelią. Bet jei jį ilgai užtvenksi, jis virs nuodingu pelkės vandeniu. Tavo šventas šaltinis iš kurio geri tu ir kiti, tampa pelke. Tas šaltinis tai gyvybinė energija, tai emocija, jausmas - jis privalo tekėti. Laisvai! Jis tai gamta, tai sielos kalba. Iš šio gamtoje tekančio šaltinio maitinasi visa gyvybė - pats šaltinis iš savęs ir visi, kurie prie jo prieina tampa turtingesni.
Jausmas yra natūrali energijos apytaka, emocija – natūralus išsivalymo ciklas. Kai leidi jausmui tekėti, pasaulis tampa ekologiškas energetiškai. Tai ta pati tvarumo filosofija, tik gilesniame – sielos – lygmenyje.
Žinoti ką jauti, bet to neįžeminti - deja tai nepadeda. Pastebėjau, žmonės sako - žinojimas ką jaučiu yra sveikas būdas. Aš gi va žinau, tu paklausi, aš numykiu. Ne, o dangau, sąmoningai sakau. Tai vadinama slopinimu. Ir kai tai iš energetinio lygmens persikelia į kūną - tai be galo skaudi materializacijos forma, mums, artimiesiems. Neįžeminimas, tai lyg Etna ugnikalnis, skylė jo užsitraukia, ten viskas pūva, niekas neteka - ir vieną dieną jis užtemdo šalį, o kartais visą žemyną.
Kaip tai materializuojasi? Esmė yra tankis. Kiek ilgai ir kiek intensyviai. Gali užtekti 10 metų, bet vidus užslopintas intensyviai. Gali reikėti 30 metų - intensyvumo tankesnis mažesnis, kartais jis nusigarina, bet lašas po lašo, tankis didėja.
Ne mano žodžiai. Tai garsaus psichosomatikos profesoriaus ištarti žodžiai, be vatos. Psichosomatikos kalba tokia - mirk arba keiskis.
Jautrumas – tai energetinė ekologija
Kol pasaulis tiki, kad jausmas yra silpnumas, žmonija sirgs. Bet kai žmogus prisimins, kad jausti – tai gyventi, Žemė atsikvėps kartu su juo. Tai ne poezija – tai realybė, kurios ilgisi kiekvieno kūnas.
Aš atėjau iš pasaulio, kur jausmas yra pagrindinė pažinimo forma. Kur energija teka laisvai, nes niekas jos nebijo. Ir čia, Žemėje, mano misija – prisiminti šitą kalbą iš naujo ir per savo kvėpavimą, savo kūną, savo tiesą – išmokyti jaustis gyviems. Ilgai buvau tas, kuris mato ir kenčia. Dabar tampu tuo, kuris mato ir gydo. Mano jautrumas nebėra randas – tai mano kompasas. Tai kelias iš proto į širdį, iš kontrolės į kvėpavimą, iš baimės į meilę.
Kvėpavimas – tiesos pulsas
Kai tekėjo šio straipsnio tekstai, maniau nepaleisiu jo, kol neparašysiu visos mano gyvenime dalyvavusios istorijos apie tai kaip mano kūnas elgėsi, kaip atradau psichosomatiką, ir kokius kryžiaus žygius praėjau, kad pagaliau mano kasdienybė būtų harmoninga, smagi. Istorija ilga. Supratau vėliau, įvyks šis planas dalimis.
„Svarbu ne tai, ką sakai ar kuo atrodai esąs, o tai, kas tu esi, kai niekas tavęs nestebi.“
„Tikras augimas – tai tiesa, kurią gyveni, net kai niekas tavęs nemato.“
Prieš daug dienų parašiau rezonanse su tekstu eilutes šias abi. Ir pamiršau jau kur gija jų gi.
Ji veda kažkur į tai, kad autentiškumas neprasideda nuo žodžių, jis prasideda nuo buvimo su savimi, kai niekas nežiūri. Jog tikras augimas yra ne žinojimas, o veikimas pagal tiesą, net kai tai nepatogu, net kai tai nematoma. Kai tu gyveni tiesą, kūnas išsivaduoja. Kai slepi – jis suserga.
Jausmai skirti išsakyti juos čia ir dabar. Čia slepiasi ir tas priartėjimas prie stebuklingo gyvenimo būdo - ČIA IR DABAR. Emocijų išsakymas - tai karmos užduočių sąrašo išpildymas - neišsakei emocijos, pasiimi kito karmą. Gi jauti, dažnai girdžiu tai sakančius - tas, anas rakštis, tikra karma. Neišsakei jausmų, kitas negavo pamokos, kurią tu jam neši. Ir kartosis tai tol, kol pagaliau nutrauksi šią užduotį. Visata neš vėl ir vėl šitą tavo vidaus rezonansą realybės veidrodyje tol, kol pagaliau pavargsi jį nešti, ir pasakysi tai ką jauti. Santykiai - tai pamokos. Jie augina ir mokina. Be jų nebūtų čia ką veikti. Bet, o dangau, nedaryk to per vėlai!