Aš esu gimęs emociniu empatu, intuityviu intravertu, žmogumi veidrodžiu – itin jautriu žmogumi su stipria intuicija ir vidiniu žinojimu. Ir su man dar iki šiol nesuvokiama jėga – vidine ugnimi, kuri sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, kai protas sakė, kad viskas..., neužgesdavo. 

 

P.S. Save pažinau, talentus atradau tik begalinio tikėjimo, kantrybės, daug energetinių resursų pareikalavusiam darbe tyrinėjant save. Pažink save ir tu!

​

​

​

Ir mano šio gyvenimo idėja, kaip paaiškėjo, buvo kitokia nei planavau jo brendimo metu. Turėjau išgyventi visas tris kertines žmogaus esaties pakopas – protą, išmintį ir intuiciją – ne tik teoriškai, bet ir praktiškai, per giliausią patirtį.

​

Nuo pat ankstyvos vaikystės pasaulis man nebuvo vien plokščias. Jis buvo gilus, daugiasluoksnis, pilnas niuansų, jausmų, prasmių, kurių kartais net negalėjau paaiškinti. Ir neturėjau šalia nė vieno žmogaus, kuris tai padėtų padaryti. Jau nuo kažkur 6 metų, kai iš savo vasariško vaikiškos laisvės džiaugsmo ir meilės pilno senelių kiemo stebėdavau pagrindine gatve link bažnyčios judančias laidotuvių procesijas, pradėjau kelti klausimus apie gyvenimo prasmę, o stebėdamas žmonių gyvenimus, klausiau Kūrėjo, kodėl žmonės kenčia. Pamenu momentą, kai dar mažas buvau ir labai ant jo supykau. Ir savo ruožtu pats gyvenimas lyg tyčia darė viską, kad visą mano įgimtą gilumą uždengtų. Jis statė mano kelyje sienas – tokias, kurias galėjau peržengti tik per patirtį.

​

​

Pirmasis gyvenimo etapas – proto kelias.

​

Gyvenimas padarė viską, kad pamirščiau savo prigimtį. Dalis mano esybės pavirto paslaptimi man pačiam ir kitiems. Yra tokia daina, Prod. EGo - "Aš tau paslaptis" . Kai ji pasirodė ir kai ją išgirdau, ji atliepė, rezonavo mane, verkiau ne tik viduje, bet bėgo tikros ašaros.

Ir puikiai atsimenu tos kelionės pradžią. Tada man buvo 10 metukų.

 

Jis tai darė plačiausiu ir sunkiausiu diržu – per tikrą, pilną, didžiausio skausmo diržą – gniuždė nuolat man siunčiant pamokymus, pagiežą, primestus įsitikinimus, vienatvę, žeminimą, patyčias namie ir mokykloje. Augo įvairios baimės, augo proporcingai ir per daug rizikinga drąsa, o demonai maitinosi vidiniu skausmu. Kalbėjo kūnas. Rėkė psichosomatika anksti visu balsu. Neskyriau kitų žmonių emocijų ir jausmų nuo savo - kitų vidinis pasaulis lengvai tapdavo manuoju.

O savo sielos trupinius atpažindavau vienas vakare klausydamas Naktinės Personos dainas "Kai Jausmai Užvaldo Širdį" ir "Aš jaučiuosi taip keistai".

​

Pažįstamas man yra jausmas, kai moksleivis žiūrėjau žemyn iš penkto aukšto ir svarsčiau, ar dar yra prasmės gyventi. Buvau spaudžiamas į rėmus, kurių niekada nesukūriau pats, kur jausmai buvo antraeiliai, o tikrasis vidinis balsas – nutildytas. Ir galiausiai – aš pamiršau.

​

Pasitinkant paskutinius KTU universiteto kursus, visam gyvenimui į mano kūną įsirašė daina Scorpions  "Wind Of Change" ir knyga Paulo Coelho "Alchemikas". Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo esminiai viso gyvenimo simboliai. 

​

Pasinėriau į racionalų tyrinėjimą. Protas tapo mano visata. Logika, analizė, skaičiavimai, teorijos – viskas sukosi aplink intelektą, žinias, supratimą. Protas buvo tarsi geležinis narvas – saugus, bet ribojantis. Tai nebuvo vien tik metafora – jaučiau jį fiziškai. Jis spaudė per pečius, per mintis, per patį kvėpavimą.

​

Kai man buvo 20 metų, tas narvas tapo dar realesnis. Jis nebuvo vien tik metafora – aš jį jaučiau fiziškai. Atrodė, kad kažkas man jį uždėjo ir stipriai spaudžia per pečius. Tai buvo įtampa – lyg mano kūnas, protas ir siela būtų suspausti į ankštą erdvę, kurioje nėra vietos pajudėti, nė vieno laisvo colio kvėpavimui.

​

Kuo daugiau skaičiau, kuo daugiau analizavau – tuo labiau narvas veržėsi. Atrodė, kad žinios turėjo mane išlaisvinti, bet jos tik stipriau sukaustė. Aš bandžiau pažinti pasaulį per protą, bet tuo pačiu vis labiau tolau nuo savęs.

​

Kai manęs klausdavo, ką aš tyrinėju, atsakydavau tvirtai: protą. Tai buvo mano atsakymas. Mano tiesa. Bet kažkur viduje jau buvau pradėjęs girdėti kitą balsą – vos girdimą, duslų, bet nenutildomą:
„Tai ne viskas. Čia dar ne pabaiga.“

​

​

Antrasis gyvenimo etapas – išminties kelias.

​

Tačiau ilgainiui protas nebegalėjo man duoti atsakymų. Pamažu pradėjau jausti, kad kažkas slypi giliau.

Ir tada atsirado išmintis. Ji tapo mano nauja vertybe – aukščiausia iš visų.

​

Vėl krūvos knygų. Bet jau kitokios – ne vien proto, bet ir gyvenimo knygos. Išmintis buvo kalnas, kurį reikėjo įkopti. Mokiausi iš patirties, skausmo, atradimų. Supratau, kad vien intelektas yra ribotas.
Pradėjau ieškoti balanso tarp žinių ir tikro suvokimo.

​

Ir tada atėjo pokytis: pradėjau gyventi išmintimi. Dar nedrąsiai, bet jau jaučiau, kad ji manyje. Kai manęs klausdavo, ką aš tyrinėju, dar atsakydavau – protą. Bet viduje jau žinojau: aš rezonuoju išmintimi.

​

​

Trečiasis gyvenimo etapas.

​

Visas mano gyvenimas ilgai atrodė kaip rūkas, stiprus baltas rūkas. O vaikystėje mane pakerėjo filmo Twin Peaks "Fire Walk with Me" scenos, kurios turi daug rūko, dūmų, miglos. Tik rašydamas šitą tekstą supratau, kodėl aš vėl ir vėl viduje mačiau šito filmo pėdsakus viduje, nors nežinau kuo jis man patiko. Kaip nesibaigiantis savęs ieškojimas. Kaip pilka kasdienybė, kurioje ieškojau kažko, ko negalėjau apčiuopti.

Aš visada jaučiau trauką toliau nei šis pasaulis. Horizontai, rūkas, žiburiai tamsoje – visa tai atliepė mano vidinį ieškojimą. Kartais atrodė, kad klaidžioju kažkur tarp pasaulių – tarp to, ką gali suvokti protas ir to, ką gali pajusti tik širdis.

​

​

Ir vieną dieną suvokiau. Išsilaisvinau. Rūkas, kurį jaučiau savo kūnu kaip tikrą, kuris buvo užtvindęs mano vidų, pradėjo nykti.

Aš radau save. Prisiminiau, kas buvau nuo pat pradžių. Ir tada pamačiau - intuiciją, pačią aukščiausią galią. Rezonuojanti visata tuo laikotarpiu padovanojo man šią nuostabią dainą - Maria Daines, "When We Are One". Ji stipriai, giliai ir emocingai atliepė mano vidų.

​

Intuicija visada buvo manyje. Ji buvo ta pati šviesa, kurią slepia rūkas – ne išnykusi, o tik uždengta.

Aš supratau, kad viskas, ko ieškojau išorėje, visada buvo manyje. Ne protas, ne išmintis – o mano tikrasis aš.

​

Dabar aš žinau. Šio gyvenimo tikslas buvo pervesti mane per visas tris žmogaus dalis – protą, išmintį ir intuiciją – su visais šio kelio malonumais ir giliais skausmais. Jis turėjo kryptį, net jei atrodė, kad jos nėra.

​

Dabar aš gyvenu kitaip. Kai klausiu, nebeieškau atsakymų knygose – jie ateina iš vidaus. Kai žiūriu į pasaulį, matau ne tik formas, bet ir esmę. Kai priimu sprendimus, vadovaujuosi ne baime, o vidiniu vedimu. Aš nebeieškau – aš esu.

​

Kartą paėmiau iš paštomato 7 knygas, pervėriau jų turinį ir puslapius per kelias minutes, padėjau ant lentynos prie kitų knygų ir išgirdau vidinį balsą – „patirties ir tikro žinojimo už jokius pinigus nenusipirksi“.

​

Teorija ir diplomai – tuštybė prieš gyvenimo tiesą ir tikrumą. Daugiau kaip 500 knygų biblioteka, jau nesuskaičiuojami laiko ir energetiniai resursai seminarams, mokymams ir išmintingiems žmonėms, pas kuriuos mokiausi... Dėkingumas visiems mano gyvenimo mokytojams. Vedamas vidinės ugnies, iš jos sėmiausi jėgų visur ieškoti savęs, priimti praeitį, mane paslapčia naikinusį vienišumo jausmą ir kitas gniuždančias gyvenimo krizes...

​

Aš žinau, kad daugelis klaidžioja savo istorijų labirintuose. Noriu, kad jie žinotų – išėjimas yra.