Aš dažnai pajuntu daugiau nei galiu pasakyti.

Ir kai tai nutinka – neskubu. Laukiu, stebiu, klausausi. Ieškau ne žodžio, bet erdvės, kur tai, ką jaučiu, būtų sutikta. Šis tekstas gimė iš tokių akimirkų.

​

Kai klausau tavęs, kai pamatau tavo veiksmą ar bet kokį buvimo būdą, kuris atliepia mane giliai viduje – ir kartu jaučiu foninį triukšmą, o gal net vidinį disonansą, kai aplinka, kuri mane supa, nėra energetiškai tinkama – aš susilaikau. Tuo metu neatskleidžiu to, kas manyje yra stipru ir gilu.

​

Nes tai, ką jaučiu – tai, kas daugiau nei žodžiai, tai, kas paliečia mane giliai – nusipelno būti išreikšta tik pagarbiai, tik tinkamomis aplinkybėmis.

​

Tada prisėdu vidinėje ramybėje. Ir rašau. Arba skambinu. Arba kalbu akis į akį – iš jausmo, iš savo vidinės tylos, iš energetiškai švarios erdvės. Tai vienintelis pagarbus būdas man išreikšti šią energiją, dabar gimusią manyje.

 

Tačiau jei akimirka yra gyva, jei aplinka priima, jei erdvė yra pajėgi girdėti – aš galiu atliepti iš karto. Nebūtinai žodžiais – kartais pats buvimas, tylus žvilgsnis ar buvimas šalia jau yra atliepimas. Per tylą, per būseną, per psichinę energiją, kuri sklinda anapus kalbos. Ir aš žinau, kad tai girdima. Kad tai jaučiama. Kad tas, su kuo kalbu – supranta. Aš tai jaučiu ir jei tik reikia, pastiprinu.
 

Nes kalboje man kartais pritrūksta žodžių. Net ir toks žodis kaip horizontas, kuris man visada atrodė turintis gylį – ima nebesutalpinti to, ką iš tikrųjų jaučiu. Ir kam nerandu tų teisingų žodžių – dažnai būna taip ne todėl, kad nežinau, ką noriu pasakyti, o todėl, kad tie žodžiai man tiesiog neegzistuoja.

​

Nes vienas horizontas yra ryte – dar tylus, vos pabudęs, švelniai pažadantis. Kitas – vakare, kai viskas grimzta į tylą, į iškvėpimą. Vienas apsuptas debesų, kurie parausta, o kitas – be jų, bet parausta vis tiek – tarsi parausta tai, kas nematoma. Tai, kas nėra jie, bet yra kažkas. O gal tas horizontas – jis vidinis. Jis kalba žmogaus gyvenimą, kelionę, pasiektus tikslus ar naujus, dar tik besikuriančius.

 

Ir tada suprantu – žodis „horizontas“ man per siauras. Jis neišsako nei dangaus judesio, nei šviesos atodūsio, nei to vidinio virpėjimo, kurį jaučiu, žiūrėdamas į tą liniją, kuri niekada nėra linija.
 

Todėl kartais tyliu. Ne todėl, kad neturiu ką pasakyti, o todėl, kad tai, ką jaučiu – netelpa į žodžius.
O gal ir neturi tilpti.