Tai apie Meilę, Besąlyginę, apie Neprisirišimų galią ir Laimingumą.

Tėvams, kurie myli savo vaikus, kuriuos vaikai mokina meilės jausmo. Suaugusiems, kurie paliko jausmų pasaulį ir pasitraukė į protą. Visiems, kurie siekia laimės ir laisvės. Kurie pamiršo, kurie nori prisiminti, kurie ieško, kurie net nežino, kad pamiršo.

Jums gali užtekti šio straipsnio. Ir nereikės knygyno knygų, nereikės išlaidų joms, nereikės dešimtmečių ieškoti atsakymų, kas yra meilė – besąlyginė. Nes tikra autentiška istorija, tikra tiesa - vibruoja. Tai jau ne apie tai koks aš esu. Bet apie tai ką vibruoju. Jos žodžiuose per jausmą pažinsi kitą energiją, kuri gali įžiebti tavyje kvantinį pokytį.

Ieškojau ir aš, nes buvau pamiršęs.

Sek jausmu, atmink, kad jį turi, ieškok jo, jei slopini ir paslepi nuo savęs, ir kitų...

Paprasta istorija, paprasta tiesa. Apie besąlyginę meilę. Gaila tik tai, kad tiesa yra skaudi, sunkiai priimama. Ir dažnai tai reikalauja pastangų – veikti ne iš baimės, o iš meilės sau ir iš to tekančios meilės kitiems.

Apskritai protas, gyvendamas žemėje, pamilęs apgaulę – kad jėga, galia, sėkmė ir panašiai yra sudėtingi dalykai ar procesai. Skaudžiausia tiesa – kad viskas slypi paprastume. Kad ir kokia rodos ta žemė didinga ir sudėtinga, bet žmogui viskas, kas duota – tai ieškoti paprastumo. Vertinti smulkmenas. Nes ši didinga planeta skirta tarnauti žmogui.

Vaikystės išmintis

O ar gali būti gili išmintis atėjus iš vaikystės? Taip! Taip – vaikystė yra vertinga! Visas gyvenimas, kai žiūri iš toli, yra pilnas sluoksnių ir juose paslėptų pamokų. Pilnas paslėptos išminties, kasmetinių pamokų ir neatremiamos vertės, kurią supratus, ją atradęs supranti – jausmas toks, kad savęs įrodinėti kitiems nereikia.

Laimė vaikystėje

Mano gyvenimas iki 9–10 metukų. Nuostabiai gerai prisimenu. Nes taip gyvenimas buvo paruoštas – kad atsiminčiau tai detaliai. Nes šis amžiaus slenkstis pažymėtas grupe esminių gyvenimo pokyčių. Tai laikas, kai gimė brolis, kai tėvai persikraustė į naują butą, kai seneliai persikraustė gyventi į kitą kaimo vietą.
Kai aš, 3–4 klasėje, savo iniciatyva skaičiau savo parašytą pasaką. Ir kai tą dieną užsiblokavo ši kūrybinė energija – ir ilgai laukė viduje, kol vėl atsivers.

Kai buvau mažas berniukas – augau kaime prie miško. Tikro miško, kuris buvo už trijų minučių kelio nuo namų vaiko žingsniukais skaičiuojant. Vaikščiodamas šiame miške aš praleidau visą savo laimingą vaikystę. Tada man netrūko nieko, nes buvo šalia gamta.

Neturėjau jokių priklausomybių – nuo saldainių, nuo žmonių ar nuo draugų! Buvau pats sau vienas, neribojamas eiti į miškus tokio amžiaus vienas. Ir pėščiomis, ir paskui su dviračiu. Iki šiol jaučiu beribę trauką gamtai. Ir miško šaltiniams. Kartais patirdamas visišką pilną gilią gamtą savo skruostuose galiu sutikti nubėgančią ašarą ir viduje jausti jos gyvybę bei rezonansą.

Senelių pasaulis – laisvės erdvė

Tai apie vaikystę, kai aš neturėjau prisirišimų. Aplinkoje dar nebuvo trauminio energetinio mainų poreikio. Tai buvo pas senelius. Tai vasaros laimės pilnas senelių kiemas. Aš buvau laisvas nuo jų, jie nuo manęs. Aš išeidavau į mišką, išbėgdavau į pievas, balas verčiau upėmis, o jie iki vėlumų veikdavo tai, kas rūpėjo jiems. Aš buvau laisvas!

Laisvas tokioje formoje, kurioje viduje žmogus nori būti laisvas visą gyvenimą.

Močiutės ir senelio meilė

Močiutė dirbdavo kitame mieste kavinėje. Aš dienos pabaigoje bėgdavau jos pasitikti. Senelis visą dieną sukdavosi savo nedideliame ūkyje. Man nerūpėjo, ką jie veikia. Jiems nerūpėjo, ką veikiu aš. Bet tarp mūsų buvo ryšys.

Tai buvo tyli buvimo besąlyginė meilė. Kai esu ir jaučiu, ne tiesiog paprastai žinau, bet jaučiu vidumi - esu mylimas, jaučiu meilę net tada, kai senelių nėra šalia, kol vaikausi vėją laukuose.

Ji įvykdavo akimirkose – tuose trumpuose kasdienybės prasilenkimuose, pusryčiuose, pietuose ir vakarienėse. Tuose dienos pabaigos vakaruose, kai vėl būdavome kartu. Tose akimirkose, kai aš atsisėdavau ant medinių namo kiemo laiptų. Akimirkose, kai sėdėjau ant suoliuko vieno aukšto namo virtuvėje prie lango į vidinį kiemą ir pliaupiant lietui aš jį ne tik stebėdavau, bet ir jausdavau - jaučiau jo gyvybę. Aš jaučiau besąlyginę meilę.

Besąlyginė meilė vaikui

Ir dabar aš žinau, kas yra meilė – besąlyginė meilė, kuri praturtina gyvenimą ir tampa gyvenimo žiburiu.

Jei aš grįždavau purvinas – jie mane mylėjo ir priėmė. Besąlygiškai.
Jei aš grįždavau suplyšęs – mylėjo ir priėmė. Besąlygiškai.
Jei aš grįždavau stipriai pasmirdęs laukų šieno kupetų dūmais – mylėjo ir priėmė. Besąlygiškai.
Jei aš grįždavau nuvarytais keliais ar alkūnėm – mylėjo ir priėmė. Besąlygiškai.

Jie nekomentuodavo, nepriekaištaudavo, nepykdavo – jie mane priėmė besąlygiškai. Buvau tobulas toks, koks esu. Ir mažam vaikui tai – pati didingiausia gyvenimo dovana.

Smulkmenos, kurios virto dovanomis

Turėjau tik kelis žaislus, vieną kamuolį ir dviratį, kurį tokio amžiaus remontavau pats. Senelis buvo pavyzdys, kaip remontuoti ir toliau tai dariau pats – tepaluotas ir laimingas.

Senelis kartais man išdroždavo švilpynę iš šakelės. Tai buvo tokia smagi akimirka ir artumo energija.
Aš ją greitai pamesdavau – ir jis niekada to nekomentuodavo. Priimdavo tai besąlygiškai. Ir vėl išdroždavo naują.

Tas laisvės jausmas, besąlyginis priėmimas – jis mane užpildė taip, kad žaislų man nereikėjo. Aš jaučiausi saugus, lyg pavirsdavau vėju – bėgiojau sekdamas drugelius, laipiodavau po medžius aukštyn, traukiamas medžio tikrumo, to delnų jausmo, kuriame buvo gyvybė. Ežeruose nerdavau vienas gilyn, kol pajausdavau šaltą dugno srovę.

Kasdienybės ritualai – meilės kodai

Namuose visada rasdavau didelį kepalą juodos duonos, nuo kurio pats nurėždavau kraštą, kuris telpa įsidėti į kišenę. Aš nupjaustydavau visus jos kraštus, o močiutė su meile priimdavo tai. Mėgau plutą.

Visada rasdavau sandėliuko (jame šviesos nebuvo) tarpduryje plyšį, netvirtą kabliuką, kai sėlindavau kaip tigras į tą tamsų kambarį pilną kumpių – ir pats vis rėždavau skaniausią dalį. Pamenu, senelis su meile priimdavo tai. Na, kartais tvirtesnį kablį prikabindavo, kai matė, kad pavojingai kumpio mažėja. Ir jis niekada dėl to nepriekaištaudavo. Jie priimdavo ir transliuodavo viską per meilę – per šilumą, žvilgsnį, toną pilną meilės vibracijos.

Kartą vos nenusipjoviau piršto – ir net tada aš buvau priimtas toks, koks esu. Jokio triukšmo, jokio baudimo. Tik buvimo pilnas priėmimas ir meilė.

Nuolat lipdavau ant spintelės krašto nuo raguolio nuimti po vieną ragelį kasdien. Ir močiutė su meile priimdavo tai. Ji pastebėdavo, priimdavo mane – pilna vidinės šilumos ir meilės pasakydavo: „Na imk, imk tą vieną ragelį, imk. Bet palik ir svečiams, nesuvalgyk visko“. Apkabindavo, pabučiuodavo ir aš vėl bėgdavau paskui vėją kieme.

Senelis ir močiutė – du meilės poliai

Senelis buvo tylus. Mylėjo tylėdamas. Bet visada besąlygiškai. Jam nereikėjo daug žodžių, kad mylėti mane be sąlygų. Močiutė buvo senelio priešingybė. Kalbėdavo daug – ir tik apie meilę. Ir abu, kad ir kaip mane besąlygiškai mylėjo, visada leisdavo pabėgti. Jie manęs nepririšo. Ne nematomomis virvėmis, nei nematomomis grandinėmis.

Traumos pradžia

Ir paskui to netekau – na, po truputį pamiršau, nes buvau per mažas įsisąmoninti tai. Gimė brolis ir tėvai nuo 6 metų perdavė atsakomybę jį saugoti, prižiūrėti. Viskas, kas nutikdavo jam – aš likdavau atsakingas. Ir galiausiai priluptas.

Tada pradėjau pamiršti save. Tada prasidėjo pirmos traumos. Ir pamiršti save – tam reikėjo nedaug.

Kai man buvo 9–10 metų, seneliai išsikraustė iš to kiemo, mano širdis verkė. Aš sėdėjau ant vežimo, tempiamo arklio ir akimis paskutinį kartą lydėjau tą vaikystės pasaulį. Tada dar nesupratau, ko netekau ir kur važiuoju. Aš buvau dar tas berniukas, kurio viduje siela buvo laisva kaip vėjas.

Šiandienos atrama ir pašaukimas

Dabar, kai atsigręžiu į šią vaikystės patirtį, suprantu, kad joje slypi mano tikroji atrama.

Tai, kad buvau priimtas be sąlygų, šiandien leidžia man priimti save ir kitus.

Tai, kad galėjau laisvai eiti į mišką, šiandien virsta mano kūrybine laisve.
Tai, kad močiutė ir senelis nekontroliavo, o tik tyliai mylėjo – šiandien leidžia man paleisti, neįsikibti, nebesiginti.
Kiekvieną kartą, kai jaučiu laisvę viduje, aš tarsi vėl grįžtu į tą kiemą, į miško taką, į paprastą buvimo pilnatvę.

Ir dabar matau dar daugiau – būtent tai, ką gavau iš senelių, šiandien tapo mano pašaukimu. Aš žinau ką reiškia prarasti tą laisvę, kai prasidėjo kontrolė, smurtas, atsakomybės, traumos. Aš žinau abi puses – ir besąlyginės meilės šviesą, ir prisirišimų pasaulio tamsą. Todėl mano kelias yra ne teorija, o išgyventa tiesa.

Senelis davė man tylų Tėvo archetipą – meilę per buvimą.
Močiutė davė Motinos archetipą – meilę per šilumą ir žodį.
Aš buvau Vaikas - Vėjas, laisvas tyrinėtojas.

Šiandien pats esu Tėvu – tiek savo sūnui, tiek tiems, kuriuos vedu. Ir visa tai išauga iš vieno šaltinio: besąlyginės meilės, kuri leidžia būti savimi ir kartu augti.

Vaikystės laisvė man davė:

Kūrybingumą - kai 3-4 klasėje skaičiau savo pasaką, tai buvo pirmasis įrodymas, kad iš manęs gimsta kūryba. Energija sustojo, bet ji niekur nedingo – laukė laisvės lauko.

Vidinį kompasą - vaikystėje be prisirišimų buvau laisvas nuo svetimų lūkesčių. Todėl išsivystė ypatinga intuicija.

Gebėjimą paleisti - priėmimas be sąlygų išmokė paleisti kaltę, gėdą, baimę.

Meilės supratimą - meilė nėra kontrolė, moralizavimas ar taisyklės. Meilė – tylus leidimas būti.

Ryšį su gamta - miškas tapo „antrąja širdimi“. Jis maitina kūrybą, tikrumą ir darbą.

Pamoka vaikų auginimui

Besąlyginis priėmimas kaip pagrindas - vaikas jaučia, kad priimtas net kai klysta, užauga drąsus.

Laisvė tyrinėti be kontrolės - vaikas pats atranda, tampa savarankiškas.

Meilė = buvimas, o ne kontrolė – svarbiau būsena, o ne žodžiai.

Paprastumo dovana - laimę kuria santykis, o ne daiktai.

Tylus pasitikėjimas vaiku - kai tėvai tiki, vaikas pradeda tikėti savimi.

Kelias į laisvę

Aš visą gyvenimą atkakliai ieškojau laisvės. Vidinės laisvės. Kol ieškojau, vadinau tai rūku, programomis, matrica. Ir aš radau. Radau tą laisvę. Kelias buvo sunkus, pilnas skausmo, drąsos, baimių, alchemijos.
Bet dabar aš žinau iš ko susidaro laisvė, kokiuose sprendimuose ji slypi. Žinau principus, kuriuos galiu perduoti kitiems.

Ir jeigu tu ieškai laisvės – o laisvėje yra pilnatvė, kūryba, srautas, laimingumas – aš galiu tave į ją nuvesti.

Besąlyginė meilė yra ne emocija, o erdvė.

Erdvė, kurioje žmogus gali būti savimi, klysti, tyrinėti, augti – ir vis tiek jaustis priimtas.

Kiekvienas mūsų patiria momentą, kai iš laisvės pasaulio pereina į prisirišimų pasaulį. Bet esmė – prisiminti, o prisiminus sugrįžti. Nes vidinė vaikystės laisvė niekada neišnyko – ji tik pasislėpė už suaugusiųjų kaukių.

Mylėk, nors kitas to ir nesupranta. Kitas supras. Gyvenime yra laiko tam. Tai įvyksta.

Žmogus pamiršta save ir panyra į darbą, į protą, į nuolatinį bėgimą dėl to, kad praranda ryšį su besąlygine meile ir vidine laisve.

Kai vaikas jaučiasi mylimas be sąlygų, kai jam leidžiama būti, tyrinėti, klysti – jo viduje užsifiksuoja jausmas, susiformuoja neuronų tinklas, kad gyvenimas yra saugi erdvė. Kad nereikia įrodinėti savo vertės, kad nereikia stengtis tapti „pakankamu“. Tačiau, kai į jo gyvenimą ateina kontrolė, atsakomybės, smurtas, reikalavimai – tada vidinis ryšys nutrūksta. Vaikas pradeda galvoti, kad norint būti priimtam, reikia stengtis, reikia įtikti, reikia dirbti daugiau, reikia nusipelnyti.

Tai ir yra pamiršimo šaknis. Pamiršti save – tai pamiršti, jog jau buvai pakankamas nuo pat pradžių. Pamiršti, kad meilė yra ne už nuopelnus, o tiesiog buvimo būsena. Pamiršti, kad laisvė ir laimė slypi paprastume.

Žmogus ima daug dirbti, persistengti, vytis sėkmę, nes tiki, kad ten – pripažinimas ir meilė. Bet kuo labiau stengiasi, tuo labiau tolsta nuo šaltinio, kuris jį jau maitino vaikystėje: nuo tylos, nuo gamtos, nuo paprasto buvimo, nuo priėmimo be sąlygų. Tai apie prisirišimus. Kai žmogus prisiriša prie rezultatų, titulų, daiktų, kitų žmonių vertinimo – jis pamažu praranda vidinę laisvę. Tai apie meilę. Tikroji meilė nėra kontrolė, reikalavimas ar sąlyga „aš tave mylėsiu, jei“. Tikroji meilė yra erdvė, kurioje galima būti purvinam, pavargusiam, klystančiam – ir vis tiek būti priimtam. Tai apie laimę. Laimė gimsta iš paprastumo: iš duonos plutelės, iš tylos šalia senelio, iš močiutės žodžių, iš pasitikėjimo, iš miško kvapo.

Žmogus pamiršta save tada, kai pasitraukia iš jausmų pasaulio į protą – kai meilę pakeičia pareiga, kai buvimą pakeičia įrodinėjimas, kai laisvę pakeičia kontrolė. Ir žmogus vėl atranda save tada, kai prisimena: meilė yra ne emocija, o erdvė. Erdvė, kurioje galima klysti, tyrinėti, augti ir vis tiek jaustis priimtam.

Ir atsakymas „kaip prisiminti?“ yra toks:
– Sustoti.
– Atsigręžti į vidų.
– Ir vėl leisti sau būti – be kaukių, be įrodinėjimo, be baimės.

Nes tik iš šitos vietos gimsta tikras gyvenimo džiaugsmas, kūryba ir laimingumas.